Šaltinis – flickr.com
Šaltasis karas, o gal šaltoji taika? Juk konfliktas taip ir nevirto didžiuoju dviejų supergalybių, JAV bei Sovietų sąjungos, susidūrimu. Jos kovojo, visų pirma, ideologiniuose frontuose ir palaikė priešingas puses įvairiuose pasaulio kampeliuose vykusiuose kariniuose konfliktuose. Itin svarbų vaidmenį ideologiniame kare vaidino filmai. Holivudas virto visuomenės indoktrinavimo įrankiu bei liberaliojo Amerikos kapitalizmo idėjų sklaidos platforma. Filmų spektras – platus. Šiame sąraše rasime ir satyrą, ir konceptualią kritiką, ir pramoginį kiną. Tai natūralu, nes ir sudėtingo istorinio laikotarpio neįmanoma įsprausti į paprastą dualistinę didžiųjų pasakojimų konstruojamą schemą: gėris versus blogis, rytai prieš vakarus, laisvė prieš tironiją. Ligi šiol Šaltojo karo tema kuriami filmai formuoja santykį su netolima istorija, mažaisiais pasakojimais papildydami didžiuosius naratyvus.
- „Daktaras Streindžlavas arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb), 1964 m., rež. Stanley Kubrick
Rogeris Ebertas rašė: „Kubrickas sukūrė veikiausiai geriausią šio amžiaus politinę satyrą, filmą ištraukusį kilimą iš po kojų Šaltajam karui, pateikus argumentą, jog jei „branduolinis sulaikymas“ sunaikins visą gyvybę žemėje, sunku pasakyti ką išties jis sulaikė.“ Kubricko juodoji komedija genialiai perteikia baisią, absurdišką ir tuo pačiu tragiškai komišką realybę, kai trapi taika išlieka įmanoma tik visiško susinaikinimo galimybės dėka.
- „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest) 1959 m., rež. Alfred Hitchcock
Kalbant apie Šaltojo karo laikotarpio filmus, būtų sunku nepaminėti šnipų ir slaptųjų agentų personažų populiarumo tendencijos. Jai neatsispyrė ir Alfredas Hitchcockas, kurio komiškame trileryje Cary Granto vaidinamas reklamos agentūros darbuotojas, supainiojamas su slaptuoju agentu ir apkaltinamas žmogžudyste. Šiame filme rasime viską, ką geriausio mums gali pasiūlyti Hitchcocko filmas: įtampą, komediją, sumaišytus identitetus, žavius pagrindinius herojus ir žinojimą, jog tikrai nežinai, kaip viskas baigsis.
- „Kitų gyvenimai“ (Lifes of Others) 2007 m., rež. Florian Henckel
Tai dviejų kardinaliai priešingų žmonių gyvenimo istorija. Kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis jie niekada nebūtų susidūrę ir pažinę vienas kito, nes jų niekas nesieja. Jie tokios priešingybės, kokios tik dvi žmogiškos būtybės gali būti. Gerdas Wiesleris yra Stasi, liūdnai pagarsėjusios Rytų Vokietijos slaptosios policijos, karininkas. Jis dalykiškas, rezervuotas, skrupulingas, profesionalus, ištikimas principams. Visas jo gyvenimas – darbas. Jis gyvena asketiškame, beveik tuščiame bute, neturi šeimos, draugų. Jis netgi neturi aistrų ir ambicijų. Dreymanas – sėkmingas dramaturgas. Jis bohemiškas, jautrus, aistringas. Jo namai pilni gražių daiktų su istorija ir knygų. Wiesleriui pradėjus klausytis Dreymano pokalbių, po truputį ima vykti neįtikėtina transformacija.
- „Karo žaidimas“ (The War Game), 1965 m., rež. Peter Watkins
Ne vienerius metus Lietuvoje gyvenusio anglų režisieriaus darbas, sukurtas BBC užsakymu Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo dvidešimtosioms metinėms paminėti, tačiau neparodytas dėl neva pernelyg sukrečiančio turinio, yra ypač įdomus keletu aspektų. Pasitelkęs statistiką ir aukštų pareigūnų pasisakymus režisierius dėlioja realistišką branduolinės atakos, įvykusios Didžiosios Britanijos Kento apylinkėse viziją. Inovatyviame kūrinyje fikcija pinasi su dokumentika, vaizdų realistiškumas kontrastuoja su užkadrinio balso vartojama tariamąja nuosaka. Šis filmas – ne tik politinė, bet ir audiovizuolinių medijų kritika, skatinanti žiūrovo refleksiją. „Karo žaidimas“ buvo apdovanotas „Oskaru“ už geriausią dokumentinį filmą.
- „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ (Tinker Tailor Soldier Spy), 2011 m., rež. Tomas Alfredson
Pamirškite Džeimsą Bondą ir kitus „glamūriškus“ slaptuosius agentus, slapstančius mirtinus ginklus savo rašikliuose ar skėčiuose. Ši šnipų žanro taisykles perrašiusio John le Carré knygos adaptacija tobulai perteikia visuotinio nepasitikėjimo persmelktą atmosferą ir paklaidina žiūrovą tylios įtampos, nuovargio, nerimo ir baimės labirinte.
- „Gyvulių ūkis“ (Animal Farm), 1954 m., rež. Joy Batchelor, John Halas
Spėkite, kas finansavo šį pirmuoju britų kino ekranuose pasirodžiusiu ilgametražiu animaciniu filmu tapusį darbą? Ogi JAV Centrinė žvalgybos valdyba. CŽV ne tik apmokėjo filmo kūrimo darbus, bet ir atidžiai prižiūrėjo, kaip turi būti perteiktos, o kai kuriais atvejais net ir pakoreguotos kultinio G.Orwello romano idėjos.
- „Vienas, du, trys“ (One, Two, Three), 1961 m., rež. Billy Wilder
Vakarų Berlynas. Miestą padalinusi siena dar nepastatyta. Aukštas pareigas „Coca-Cola“ bendrovėje užimančiam Macui tenka nepavydėtina užduotis – prižiūrėti į Berlyną pasisvečiuoti atvykusią boso dukterį. Reikalai ypač komplikuojasi, kai lengvabūdė mergina susižavi aršiu Rytų Vokietijos komunistu. Kas toliau? Smagi, pašėlusio tempo, burleskiška Billio Wilderio komedija.
