Šaltinis – blogspot.com
Tarnų likimai kino ekranuose neretai persipina su jų šeimininkų gyvenimais. Nuo sentimentalios, apie rasinę diskriminaciją pasakojančios, Tate‘o Tayloro „Tarnaitės“ (The Help, 2011) iki „ITV“ televizijos serialo „Dauntono abatija“ (Downton Abbey), kurio paskutinio kalėdinio epizodo mes nekantriai laukiame. Šiame septintuke pamatysite nemažai filmų vienodais pavadinimais, tačiau neapsigaukite, nors juos sieja pagrindinių herojų profesija, režisieriai nagrinėja visiškai skirtingus aspektus.
- „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day), 1993 m., rež. James Ivory
Tradicijų puoselėjimas, begalinis konservatizmas, neblėstantis išdidumas, skrupulingumas, garbės ir orumo jausmas, intelektualūs ginčai dėl politinių sprendimų, neįtikėtinas sugebėjimas kalbėtis nereikšmingomis temomis bei vien tik tai užuominos į jausmus… Amerikiečių režisieriui Jamesui Ivory puikiai pavyko perteikti britų kultūros subtilybėmis persmeigtą japonų kilmės rašytojo Kazuo Ishiguro romano „Dienos pėdsakais“ atmosferą. Anthony Hopkinso herojus – vyriausiasis tarnas kasdien serviruojantis stalą bei poliruojantis sidabrą. Ponas Stivensas paskyrė tarnystei visą savo gyvenimą, palikdamas žiūrovui teisę nuspręsti, kas tai buvo: jo pašaukimas ar baimė pačiam priimti sprendimus?
- „Tarnas“ (The Servant), 1963 m., rež. Joseph Losey
Josephui Losey šioje juostoje, regis, bene tiksliausiai pavyko apibrėžti tarno ir šeimininko dialektiką. Tarną vaidinančiam Dirko Bogarde‘o herojui nerūpi materialūs dalykai ar socialinis statusas, tačiau jis trokšta diktuoti savo sąlygas bei dominuoti. Tuo tarpu šeimininkas Tonis (James Fox) jaučiasi pavargęs nuo turimos valdžios ir mielai nusimestų bent dalį šios naštos.
- „Kambarinės dienoraštis“ (Le journal d’une femme de chambre / Diary of a Chambermaid), 1964 m., rež. Luis Buñuel
https://www.youtube.com/watch?v=z4bpoLEJrlQ
Prancūzų rašytojo Octave‘o Mirbeau klasikinį romaną yra bandę ekranizuoti daugelis režisierių: nuo Jeano Dréville‘o ir Jeano Renoiro iki Jesuso Franco ir Benoît Jacquot. Visgi garsiausia pelnytai laikoma ispanų režisieriaus Luiso Buñuelio versija. Tik jeigu Mirbeau aprašo tarnų padėtį, jam primenančią modernią vergovės formą, Buñuelį labiau domina žmogaus prigimties dualizmas bei psichoanalizė. Anot jo, seksualinių poreikių slopinimas gali tapti viena svarbiausių žmogiškųjų ydų atsiradimo priežasčių. Atvykusi dirbti kambarine, Selestina (nuostabioji Jeanne Moreau) priversta stebėti namo gyventojų iškrypimus: polinkį į smurtą, sadizmą, fetišizmą ir antisemitizmą. Pradžioje ji lyg ir bando kovoti su neteisybe, tačiau savo cinizmu ir principų neturėjimu pralenkia net kai kuriuos namo gyventojus.
- „Tarnaitės“ (The Maids), 1975 m., rež. Christopher Miles
1975 metais Christopheris Miles‘as į ekranus nusprendė perkelti vieną ryškiausių absurdo teatro pavyzdžių – prancūzų rašytojo, poeto ir dramaturgo Jeano Genet to paties pavadinimo pjesę. Neadekvatūs pagrindinių herojų veiksmai bei absurdo kūrybai būdingas nesusikalbėjimas išryškina savotišku ritualu virtusią dviejų seserų neapykantą jų šeimininkei bei, galų gale, visiškai nutrina ribą tarp žaidimo ir realybės.
- „Tarnaitė“ (Hanyo / The Housemaid), 2010 m., rež. Im Sang-soo
Vargu, ar Im Sang-soo savo moderniu „Tarnaitės“ perdirbiniu pralenkė 1960 metų Kim Ki-youngo originalią versiją, tačiau šis erotinis trileris įsimena dėl savo satyros, siaubo filmus primenančių intarpų ir efektingos finalinės scenos. Jeigu Kim Ki-youngui seksas buvo priemonė padedanti kalbėtis apie uždraustus dalykus, Im Sang-soo – tai valdžios ir tarnystės metafora.
- „Tarnaitė“ (La Nana / The Maid), 2009 m., rež. Sebastián Silva
Čiliečių režisierius Sebastiánas Silva sutelkia savo dėmesį į tarp tarnaičių vykstančią konkurenciją. Vieniša ir uždara Rakelė pasiturinčioje šeimoje dirba jau daugiau negu dvidešimt metų, tačiau šeimininkė netikėtai nusprendžia pasamdyti dar vieną tarnaitę. Rakelė priverstą pradėti tikrų tikriausią psichologinį žaidimą, kuriame išgyvens tik stipriausias.
- „Antra mama“ (Que Horas Ela Volta? / The Second Mother), 2015 m., rež. Anna Muylaert
Nuo gruodžio 4 d. Lietuvos kino teatruose rodomas brazilų režisierės Anna Muylaert filmas „Antra mama“ apie pasiturinčiai šeimai San Paule dirbančią tarnaitę Val, pas kurią atvyksta jos dvidešimt metų nematyta dukra. Pastaroji nėra pasirengusi laikytis nerašytų taisyklių, apibrėžiančių šeimininkų ir tarnų bendravimą, kas savaime sukelia daugybę kuriozinių situacijų. Jeigu nespėjote pamatyti šio filmo „Kino pavasario“ metu, dabar turite puikia proga tai padaryti.
