fbpx
Geri filmai, Topai

Top 7. Filmai apie teatrą

Kadras iš filmo „Visas tas džiazas“ Šaltinis - theredlist.com
Kadras iš filmo „Visas tas džiazas“ Šaltinis - theredlist.com
Kadras iš filmo „Visas tas džiazas“
Šaltinis – theredlist.com

Kinas ir teatras – it nuolat tarpusavyje konkuruojantys pusbroliai. Kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi. Traukiantys vienas kitą per dantį ir slapta besižavintys vienas kitu. Kino žvaigždes garbina milijonai pasaulio žiūrovų, bet niekas nepakeis to momento, kai užgesus salės šviesoms ir pakilus uždangai į sceną įžengęs aktorius taria pirmuosius žodžius. Riba tarp realybės ir fikcijos tampa tokia trapi ir kartu tokia apčiuopiama. Ne vienas kino kūrėjas nusprendė pasukti savo kameras į teatro sceną, sukurti fikciją ar tiesiog praskleisti užkulisių užuolaidas ir į dienos šviesą ištraukti visus spalvingus teatro personažus. Kurie, pripažinkime, dažnai būna įspūdingesni net už tuos, kuriuos regime scenoje.

1. „Žmogus paukštis“ (Birdman: Or The Unexpected Virtue of Ignorance), 2014 m., rež. Alejandro González Iñárritu

Būtent tokių personažų knibždėte knibžda svarbiausią „Oskarą“ pelniusioje Alejandro Gonzalezo Inarritu komedijoje. Savo talentu abejojantis, prasmingos kūrybos trokštantis, bet slapta buvusio superherojaus žvaigždės statuso besiilgintis Riganas Tomsonas, be tėtuko dėmesio užaugusi ir dėl to narkomane tapusi jo dukra, įprastame gyvenime sunkiai prisitaikantis, bet teatro scenoje charizma trykštantis cinikas aktorius, išsvajotosios šlovės akimirkos Brodvėjuje laukiančios režisierių ir aktorių mylimosios… prie viso to pridėkite karščiuojančio paranojiko žvilgsniu visus sekančią kamerą, hipnotizuojančią ir paklaidinančią siauruose teatro užkulisių koridoriuose. Kas iš to išeis? Vienas geriausių pastarųjų metų filmų apie Brodvėjų, Holivudą ir susireikšminusius jų gyventojus.

2. „Sinekdocha, Niujorkas“ (Synecdoche, New York), 2008 m., rež. Charlie Kaufman

Šis filmas – išties įspūdingas užmojis. Tai daugiasluoksnis kūrinys apie itin realaus meno idealo siekiantį teatro režisierių. Jo titaniškomis metų metus trunkančiomis pastangomis tikrovė susilieja su teatru, o teatras su tikrove. Galiausiai visas žmogaus gyvenimas ima atrodyti kaip iliuzija.

3. „Viskas apie Ievą“ (All about Eve), 1950 m., rež. Joseph L. Mankiewicz

Joks filmų apie teatrą sąrašas nebus pilnas be šio klasika tapusio Josepho L. Mankiewicziaus darbo. Filmas buvo nominuotas net keturiolikai „Oskarų“, o keturi iš jų – geriausių moterų aktorių kategorijose. Nors nei puikioji Bette Davis, nei kitos aktorės apdovanojimo taip ir negavo, šis filmas vis dar yra juosta, kurios aktoriai daugiausiai kartų buvo nominuoti „Oskarui“. Ne viena šmaikštaus ir ironijos nestokojančio scenarijaus frazė tapo kultine: prisisekite saugos diržus, nusimato audringa naktis!

4. „Premjera“ (Opening night), 1977 m., rež. John Cassavetes

Viena dažniausių filmų apie teatrą klišių – senstančios ir su blėstančiu grožiu (o drauge ir populiarumu) negalinčios susitaikyti vidutinio amžiaus aktorės drama. Visgi net ir pati didžiausia klišė dėl stipraus režisieriaus ir virtuoziškos vaidybos gali tapti gero filmo pagrindu. Myrtle Gordon (Gena Rowlands) šiame filme vaidina nestabilią, gerokai alkoholiu piktnaudžiaujančią, bet žiūrovų ir kolegų vis dar dievinamą teatro primadoną. Haliucinacijos, dramos, isterija – ko gero, dar niekada neteko matyti taip besistengiančio sužlugdyti spektaklį aktoriaus.

5. „Venera kailiuose“ (Venus in fur/ La Vénus à la fourrure), 2013 m., rež. Roman Polanski

Po ilgos ir varginančios aktorių atrankos dienos režisierius taip ir nesuradęs savosios „Veneros“ pakuojasi daiktus ir nekantrauja grįžti namo. Gerokai pavėlavusi pro duris įžengia ir nepaisydama jokių protestų sceną „uzurpuoja“ vulgarokos išvaizdos aktorė. Jai netikėtai persikūnijus į pagrindinės pjesės herojės vaidmenį, reikalai pakrypsta netikėta linkme…
Tai filmas apie galią ir dominavimą, bet visų pirma apie skirtingus mūsų atliekamus vaidmenis. Vienas iš labiausiai filmų apie teatrą žavinčių bruožų – gebėjimas parodyti paradoksą, jog dažnai būtent scena suteikia laisvę žmonėms nusimesti gyvenime nešiojamas kaukes. Trumpam. Tiek, kiek trunka spektaklis.

6. „Visas tas džiazas“ (All that jazz), 1979 m., rež. Bob Fosse

Režisierius ir choreografas Joe Gideonas kiekvieną dieną pradeda tokiu pat ritualu – dušas, Vivaldis, akių lašai, Deksedrinas. O gal jis net neina miegoti? Montuodamas filmą ir tuo pat metu statydamas Brodvėjaus miuziklą darboholikas mergišius praranda kontrolę – jo paties kūnas jį išduoda. Tačiau šou privalo tęstis ir net gulėdamas mirties patale protagonistas nesiliauja dirigavęs prašmatniam, makabriškam, įspūdingų muzikinių numerių paradui. Turbūt glamūriškiausia mirtis per visą Holivudo istoriją.

7. „The Story of the Last Chrysanthemums“ (Zangiku monogatari), 1939 m., rež. Kenji Mizoguchi
http://www.youtube.com/watch?v=MmrxWxAMBu8
Filmas apie snobišką kabuki teatro pasaulį, socialinę nelygybę, siekį savo jėgomis užsitarnauti pagarbą ir moters pasiaukojimą yra laikomas vienu geriausių prieškarinio Kenji Mizoguchi kūrybos laikotarpio kūrinių. Tai paprasta, bet elegantiškos kompozicijos, lėto ritmo ir nuosaikios estetikos juosta, kurioje atsiskleidžia besiformuojančio ilgai trunkančio kadro ir mizanscenų meistro stiliaus grožis.

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.