fbpx
Topai

Top 7. Filmai režisūriniai debiutai

Kadras iš filmo „Pasiutę šunys“ Šaltinis - uncut.co.uk
Kadras iš filmo „Pasiutę šunys“
Šaltinis – uncut.co.uk

Dažnai žiūrėdami debiutinius režisierių darbus atlaidžiai palinguojame galva – na, juk pirmas bandymas. Ir, ko gero, esame visiškai teisūs. Tobulėjama mokantis iš klaidų, o savito braižo ir autentiškos kino kalbos atradimas retai įvyksta spontaniškai. Bet kokia gi taisyklė be išimčių? Kino istorijoje netrūksta režisierių, kurių talentas leido sukurti išties įspūdingus ilgametražius filmus kone iš pirmo bandymo. Kokie gi jie?

1. „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane), 1941 m., rež. Orson Welles

Daugybės kino kritikų, kūrėjų ir mylėtojų šis filmas laikomas vienu geriausių ir reikšmingiausių kada nors sukurtų filmų. Darbas ligšiol vertinamas dėl daugybės inovatyvių kinematografinių ir pasakojimo struktūros sprendimų, muzikos bei įspūdingos paties Orsono Welleso vaidybos. „Ne tik, kad kiekviena scena, bet ir kiekvienas kadras turi idėją. Kiekvienoje šio filmo sekundėje įgyvendinama koncepcija bei idėja“, – apie „Pilietį Keiną“ atsiliepė Sydney Pollackas.

2. „Keturi šimtai smūgių“ (Les Quatre Cents Coups /The 400 Blows), 1959 m., rež.Francois Truffaut

Jei dėl kokios nors priežasties Francois Truffaut nebūtų galėjęs sukurti šio filmo, ko gero, visa kino istorija atrodytų kiek kitaip. Pagal autobiografinius motyvus sukurtas debiutinis darbas tapo pirmuoju Prancūzų Naujosios bangos stiliumi nufilmuotu filmu. Šis judėjimas kvestionavo įprastą filmų kūrimo procesą, formą, laužė nusistovėjusias taisykles ir konvencijas. „Keturių šimtų smūgių“ sėkmė atvėrė kelią kitiems Naujosios bangos kūrėjams – Resnais, Chabroliui, Rohmerui bei Godardui. Pastarojo filmas „Iki paskutinio atpdūsio“ (Breathless) dėl savo drąsos, beprotiškos energijos ir inovatyvių montažo technikų taip pat laikomas vienu įspūdingiausių kino debiutų.

3. „Tyrlaukiai“ (Badlands), 1973 m., rež. Terrence Malick

Filosofiją studijavęs, tačiau iš akademinės veiklos pasitraukęs režisierius kino kelią pasirinko 1969-aisiais, pradėjęs studijas Los Andželo „Amerikos kino institute“. Netradicinė „Boni ir Klaido“ motyvų nestokojanti meilės istorija – išties brandus ir įspūdingas debiutas, įtvirtinęs režisieriaus vardą autorinio kino pasaulyje. Užkadrinio balso naudojimas, skirtingas emocijas perteikiantys kraštovaizdžiai, apgaulingai paprasti dialogai ir keliami svarbūs būties klausimai tapo savito Terrence Malicko braižo skiriamaisiais ženklais.

4. „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs), 1992 m., rež. Quentin Tarantino

„Pasiutę šunys“ – kultinio filmo statusą turintis debiutas, įtvirtinęs Tarantino vardą nepriklausomo Amerikos kino scenoje. Kriminalinio trilerio, neonoiro ir juodosios komedijos elementus derinančiame filme išryškėja unikalus režisieriaus stilius su jam būdingu pastišo, nelinijinio naratyvo, smurto, postmodernistinio žaidimo nuorodomis į popkultūrą elementais.

5. „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (Who’s Afraid of Virginia Woolf?), 1966 m., rež. Mike Nichols

Džordžo ir Martos santykiai svyruoja nuo mažų meilės bei artumo apraiškų iki agresyvių išpuolių, žeminimo ir abipusės manipuliacijos. Pagal to paties pavadinimo Edward Albee pjesę pastatytas filmas išlaikoma įtampa prilygsta pasivažinėjimui linksmaisiais kalneliais, nors ketvertas veikėjų – dvidešimt metų susituokusi pora ir jų grokai jaunesni svečiai – beveik neišeina iš istorijos profesoriaus bei jo žmonos namų ribų.

6. „Peilis vandenyje“ (Nóz w wodzie /Knife In The Water), 1962 m., rež. Roman Polanski

https://www.youtube.com/watch?v=LaBa2Wj3gHk

Vienu geriausių Polanskio darbų laikomas filmas – pirmasis ir paskutinis ilgametražis darbas, sukurtas Lenkijoje, lenkų kalba. Šiame filme rasime daugybę dėmesį prikaustančių elementų: psichologinę įtampą, ore tvyrančią smurto proveržio grėsmę, subtilią charakterių studiją, platų, bet subtiliai perteiktą žmogiškųjų emocijų spektrą, kuriame telpa geismas, drovumas, geranoriškumas, egoizmas, arogancija, užsispyrimas, išdidumas ir baimė.

7. „Vaikinas sutinka merginą“ (Boy meets girl), 1984 m., rež. Leos Carax

Leos Caraxas yra prisipažinęs, jog prieš pradėdamas filmuoti savo pirmąjį darbą net nebuvo laikęs rankose kameros. Tačiau dėl meilės kinui ir neabejotino talento pirmasis jo darbas – juodai balta, poetiška meilės istorija, lengvai įviliojanti žiūrovą į siurrealistišką Caraxo filmų pasaulį.

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.