fbpx
Geri filmai, Skaitomiausi, Topai

Top 7. Filmai tabu

Kadras iš filmo „Skardinis būgnelis“ Šaltinis - kino.de
Kadras iš filmo „Skardinis būgnelis“ Šaltinis - kino.de
Kadras iš filmo „Skardinis būgnelis“
Šaltinis – kino.de

Tabu! Draudžiama! Negalima žiūrėti! Bet… peržvelgus šimtus draustų, slėptų, naikintų filmų sąrašus galima sutikti, kad kai kurie filmai galėjo ir neatsirasti… O ne! Kaip galima taip kalbėti? Tai cenzūros pateisinimas! Na, bet ar labai būtų pasikeitęs Jūsų gyvenimas ar kino istorija, jei jo nebūtų filmo „Interviu“ (The Interview, 2014)? Štai tokių filmų yra ir daugiau. Žmonės, kurių veidai prisiūti prie kitų žmonių užpakalių, ar prievartaujami ką tik gimę vaikai. Taip, kinas gali skaudinti, parodyti tuos dalykus, apie kuriuos nenorime šnekėti ne tik mes, bet ir tie dešimt žmonių, kurie iš tiesų valdo pasaulį (nepamirškite įsilašinti dozę sarkazmo, kitaip šis blevyzgojimas Jus gali suerzinti). Bet kai kurie filmai neparodo nieko, tik vagina, penį ir jų sueitį. Šiame sąraše stengiausi atrinkti tuos filmus, kurie buvo uždrausti dėl to, kad atsirado ne savo laiku, dėl to, kad nebijojo būti kontroversiški.

1. „Brajano gyvenimas“ (Life of Brian), 1979 m., rež. Terry Jones

Humoras – tai dalykas, dėl kurio daugelis nesutinka. Ne kiekvienas supranta, kad galima juoktis, bet nesityčioti, pašiepti tam tikrus dalykus, bet ne žeminti ir negerbti. Dažniausiai tokie nesusipratimai įvyksta, kuomet kalbame apie religiją. Humoro karaliai „Monty Python“ sukūrė labai juokingą ir intelektualų (labiau juokingą) filmą apie tai, kaip vienas vyrukas gimė per Kalėdas. Patys žinote, kas dar gimė per Kalėdas. Ne, ne Kalėdų senelis. Šio vyruko gyvenimas vyksta įdomiai, kai visi jį „sumaišo“ su mesiju.

2. „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (Salo, or The 120 Days of Sodom), 1975 m., rež. Pier Paolo Pasolini

Tai labai kontroversiškas filmas. Nežinia, ar kiekvienas jį pažiūrėsite vienu kartu. Jį norisi sustabdyti, įkvėpti, pailsėti ir vėl žiūrėti. Iš pradžių reikia sugebėti atsiriboti nuo nuogo kūno, po to išmokti į jį žiūrėti, kaip į visiškai nejaudinantį objektą. Filme žeminami, kankinami nekalti berniukai ir mergaitės. Režisierius niekada nebijojo būti kitoks, savo kinu kovoti su valdžia, religija, kviesti dialogui, bet niekada nebuvo išgirstas. Istoriją sukūrė Marquisas de Sade`as, tad ko tikėtis – žinote.

3. „Keliaujant“ (Cruising), 1980 m., rež. William Friedkin

Dabar filmas apie homoseksualus retai laikomas žalojančiu visuomenę, draudžiamu, kontroversišku. Kuomet buvo kuriamas filmas „Keliaujant“, aktoriui suvaidinti homoseksualą buvo didžiulis iššūkis ne dėl vaidmens sudėtingumo, bet nežinant, kaip sureaguos „turto nešėjai“ – žiūrovai. Alas Pacino visada buvo stipri asmenybė. Paplokime jam už tai. Šiame filme tirdamas žmogžudystes policininkas keliauja iš vieno „S&M“ gėjų baro į kitą. Jo kelionė tikrai įdomi, atskleidžianti laikotarpį, socialines nuostatas ir… visuomenės purvą.
P. S. Nemaža filmo dalis buvo iškirpta (cenzūruota) ir iki šiol nerasta, Jamesas Franco pabandė ją atkurti savo filme „Interjeras. Odos baras“ (Interior. Leather Bar, 2013).

4. „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet), 1986 m., rež. David Lynch

Nemažai Davido Lyncho filmų balansuoja ties rodyti/nerodyti riba. „Mėlynasis aksomas“ buvo uždraustas rodyti dėl žiauraus smurto prieš moterį. Labą dieną! Jei nerodai, tai jis ir nevyksta.
Vis dėlto šiame filme mušama moteris ne tam, kad išėję iš kino teatro prabiltume apie smurtą prieš moteris ir su juo kovotume. Ne. Čia smurtas yra savirealizacija, savo jėgos ir galios įtvirtinimas. Tai iš vėžių išmušantis filmas su visam gyvenimui įstrigsiančiais personažais.

5. „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel/The Tin Drum), 1979 m., rež. Volker Schlöndorff

Šis filmas yra tik dar vienas draudimų paradokso įrodymas. Uždrausta rodyti kai kuriose šalyse ši juosta laimėjo geriausio filmo užsienio kalba „Oskaro“ statulėlę. Tai įdomus istorinis filmas apie tai, kaip labai protingas vaikis nusprendžia nebesuaugti. O kas norėtų, kuomet ant slenksčio antrasis pasaulinis karas ir visi elgiasi tarsi maži išsigandę vaikai?

6. „Nepakeičiamas“ (Irreversible), 2002 m., rež. Gaspar Noé

Filmo pavadinimas labai taiklus ir viską paaiškinantis. Visi įvykiai yra nepakeičiami. Nesvarbu, ar žiūrėsi jį nuo pradžios iki galo, ar nuo pabaigos iki pradžios, ar per vidurį, po to grįši į pradžią ir nušoksi į pabaigą. Nei gyvenimas, nei kinas yra nepakeičiami. Todėl čia rodomas brutalumas, žiaurumas, bejėgiškumas dar labiau skaudina.

7. „Paskutinis Kristaus gundymas“ (The Last Temptation of Christ), 1988 m., rež. Martin Scorsese

Kas galėjo pagalvoti, kad ponas Martinas Scorsese kada nors bus cenzūruojamas, keiktas, jo filmas uždraustas? Tik sukurk filmą apie religinę personą ir štai. Willemas Dafoe – Jėzus, Barbara Hershey – Marija Magdalietė. Vien dėl tokios aktorių atrankos daugelis kraipė galvas. Nikosas Kazantzakis parašė kontroversišką novelę, kurioje Kristus gundomas, gundomas ir…. ar sugundomas? Vat ir nesakysiu.

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.