Šaltinis – thefocuspull.com
Nieko nuostabaus, kad mes neišvengiamai susigraudiname žiūrėdami „Marlis ir aš“ (Marley And Me, 2008) ar „Hačiko: Šuns Istorija“ (Hachiko: A Dog’s Story, 2009). Juk puikiai žinome, kad šunys – mūsų geriausi draugai, kurie visada kartu, kai mums jų labiausiai reikia, net ir pačiose sunkiausiose situacijose. Jau supratote, kam skirtas mūsų šios savaitės topas?
1. „Umberto D.“ (Umberto D.), 1952 m., rež. Vittorio De Sica
https://www.youtube.com/watch?v=RBLR21h9RTI
Šuo – vienintelė priežastis, neleidžianti pagrindiniam herojui nusižudyti. Kartu su „Dviračių vagimis“ (Bicycle Thieves, 1948) neorealizmo klasika tapusi vienišo ir niekam nereikalingo žmogaus istorija, vargu, ar gali palikti abejingą bent vieną žiūrovą. Sulaukęs pensijos Umberto D. atsiduria ties skurdo riba. Jis nepalūžta ir stengiasi toliau kabintis į gyvenimą, tačiau nesugeba susitaikyti su tuo, kad yra priverstas prašyti išmaldos. Tik atsakomybė už savo augintinį neleidžia jam pasitraukti iš šio pasaulio.
2. „Vendė ir Liusė“ (Wendy and Lucy), 2008 m., rež. Kelly Reichardt
Vendė važiuoja į Aliaską tikėdamasi rasti darbą, tačiau pakeliui dingsta jos bendrakeleivė – auksaspalvė Liusė. Ši apgaulingai paprasta, melancholiška, jaudinanti istorija apie draugystę, vienatvę, pasiaukojimą bei žmonių abejingumą labiausiai įsimena lėtu pasakojimo tempu, vizualiniu asketizmu, garso takelio nebuvimu, natūraliais garsais bei įstabia Michelle Williams vaidyba.
3. „Dama ir Valkata“ (Lady and the Tramp), 1955 m., rež. Clyde Geronimi, Wilfred Jackson, Hamilton Luske
https://www.youtube.com/watch?v=3ncFBHLFWKo
Vienas romantiškiausių klasikinių „Disney“ studijos animacinių filmų. Gatvėje atsidūrusios kokerspanielės ir mišrūno meilės istorija mums primena, kad meilei nėra svarbi socialinė klasė. Taip pat primena ir gerai žinomą tiesą, jog mes pasidarome atsakingi už tą, su kuo susibičiuliaujame. Beje, garsusis epizodas, kuriame italų virėjas vaišina Damą ir Valkatą lėkšte spagečių, vėliau buvo ne vieną kartą parodijuojamas vaidybiniuose filmuose.
4. „Baltas dievas“ (Fehér Isten/White God), 2014 m., rež. Kornél Mundruczó
Visuomenėje, kurioje žmogus jaučiasi visiškas šios žemės šeimininku, nusprendžiama, kad benamiams namų augintiniams joje vietos nėra. Tai priverčia šunis sukilti. Akivaizdu, kad režisierius konstruoja distopinio pasaulio viziją, kurioje šunys yra tik atstumtųjų metafora. Filme prasidedanti mergaitės ir šuns draugystės istorija galiausiai virsta Hitchcocko „Paukščius“ (The Birds, 1963) primenančia katastrofa.
5. „Šuns metai“ (A Dog Year), 2009 m., rež. George LaVoo
Kiekvienas nusipelno antros galimybės. Tiek žmogus, tiek šuo. Mokymasis bendrauti su sudėtingo charakterio šunimi padeda Jeffo Bridgeso herojui spręsti ir savo paties problemas. Juk padėdami kitiems nejučia padedame ir sau. Šuns metai taikliai užčiuopia tą žmogaus ir augintinio santykių užuomazgos stadiją, kurioje būna daugybė nesusipratimų, nes jie abu dar pakankamai gerai nepažįsta vienas kito bei nėra pripratę vienas prie kito įpročių.
6. „Sudie, kalba“ (Adieu au Langage/Goodbye to Language), 2014 m., rež. Jean-Luc Godard
Naujausiame Godardo eksperimente kairė akis ne visada mato tą patį, ką mato dešinė, o kalbama praktiškai vien tik citatomis. Režisierius nenustoja stebinti tiek savo gerbėjus, tiek kritikus. Ši juosta turi begalę interpretacijos galimybių, tačiau vienas svarbiausių simbolių yra šuo. Žmonėms, praradusiems gebėjimą klausytis bei būti išgirstiems, tai tampa vienintele bendravimo priemone.
7. „Geltonojo šuns ola“ (Die Hoehle des gelben Hundes/The Cave of the Yellow Dog), 2005 m., rež. Byambasuren Davaa
Šešerių metų mergaitė oloje randa mažą šuniuką, tačiau griežtasis tėvas neleidžia jo pasilikti, baimindamasis, kad jis gali privilioti vilkus. Nansal nepaklauso tėvo nurodymui išsiskirti su ištikimu draugu, o kai šuniukas išgelbėja mažo berniuko gyvybę, tėvo širdis suminkštėja. Filmo scenarijus parašytas remiantis Mongolijos tautosakos legenda apie geltonojo šuns olą. Be to, juostoje vaidina vietiniai jokios aktorystės patirties neturintys gyventojai.
