fbpx
Geri filmai, Topai

Top 7. Vieno aktoriaus filmai

Kadras iš filmo „Mėnulis“ Šaltinis - thatfilmguy.net
Kadras iš filmo „Mėnulis“ Šaltinis - thatfilmguy.net
Kadras iš filmo „Mėnulis“
Šaltinis – thatfilmguy.net

Šį kartą pažiūrėsime filmus, kuriuose vaidina vienas aktorius. Po filmo, garantuoju, sakysite: „Net nesijautė, kad jis buvo vienas.“ Būtent! Kažkokia magija. Visuose filmuose pagrindiniai ir vieninteliai personažai – labai stiprūs ir fatališki. Dėkoju už topo pasiūlymą skaitytojui Robertui. Beje, jis pats įvardino kelis „vieno aktoriaus“ filmus: „Loke“ (Locke, 2014), „Palaidotas gyvas“ (Buried, 2010), „Prarastasis“ (Cast Away, 2000).

1. „Žmogaus balsas“ (The Human Voice), 1966, rež. Ted Kotcheff

Kadras iš filmo „Žmogaus balsas“  Šaltinis - estetambemnao.blogspot.com
Kadras iš filmo „Žmogaus balsas“
Šaltinis – estetambemnao.blogspot.com

Pripažinkime, kai kurios moterys mėgsta laaaaaabai ilgai kalbėti telefonu. Žiūrėk, telefono ekrane vis užrašyta „Užimta“ dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt minučių. O į klausimą: „Apie ką tiek kalbėjote“, dažnai atsakoma: „Ai, nieko įdomaus.“ Na, šiame filme moteris, telefonas ir skambutis mylimajam, besiruošiančiam vesti kitą moterį, yra visa ko esmė. Beje, reikia paminėti, kad ekrane visą laiką matysite ne bet kokią moterį, o pačią Ingrid Bergman.

2. „Miegantis žmogus“ (The man who sleeps), 1974 m., rež. Bernard Queysanne

Ši juosta įdomi ne tik tuo, kad čia vaidina tik vienas aktorius, bet ir todėl, kad jame labai gyvas ir įtaigus pasakotojos balsas. Aktorius filme – tylus protagonistas, kuris tik veikia, o užkadrinis balsas pasakoja, ką jis veikia. Mindfuckas, tiesa?

3. „Mėnulis“ (Moon), 2009 m., rež. Duncan Jones

Na, Mėnulyje tu negali nebūti vienas. Nebent iš už kraterio išlįs žalias žmogeliukas. Semas Bellas yra kosmonautas, jau trečius metus gyvenantis Mėnulyje. Jis yra tas žmogus, kuris aukojasi dėl savo gimtosios planetos ir jos išlikimo. Gal ir skamba šiek tiek nuobodžiai, bet taip nėra. O dar, jei žinotumėte, kad vyrukui kompaniją palaiko robotas su Kevino Spacy balsu…

4. „Viskas prarasta“ (All is Lost), 2013 m., rež. J. C. Chandor

Žinote, kuomet būna baisiausia likti vienam? Tamsoje, didelėje, tuščioje aplinkoje. Na, jūrininkui nepasisekė. Jis liko vienas ir turi konfrontuoti su didele, tamsia ir tikrai nedraugiška jūra. Tai puikus filmas tiems, kurie nori pabandyti suprasti, ką jaučia žmogus, kuomet supranta, jog išgyventi galimybių nėra.

5. „Miegas“ (Sleep), 1964 m., rež. Andy Warhol

Galų gale į topo akiratį pakliuvo ir ekscentriškasis populiariojo meno virtuozas Andy Warholas. Jis ne tik savo piešiniais, bet ir kuriamais filmais bandė viską pateikti labai paprastai, bet kartu ir užkoduoti kažką galingo. Taip, galingo, kad ir kaip sunku tai suvokti. O gal visa paslaptis ta, kad niekas neužkoduojama. Whatever… „Miege“ viskas labai paprasta ir aišku – ištisas penkias valandas „režisierius“ palieka įjungęs kamerą ir stebi ramiai miegantį Johną Giorno. Ne, niekas iš jūsų nesišaipo. Tai juodai balta poetinė istorija apie miegą.

6. „127 valandos“ (127 hours), 2012 m., rež. Danny Boyle

Pagal tikrą istoriją pastatytas filmas apie alpinistą, kuris pakliūna į tokią situaciją iš kurios ištrūkti įmanoma tik pasitelkus ekstremalias priemones. Vienas aktorius, vienas tarpeklis, labai daug emocijų.

7. „Senis ir Jūra“ (The Old Man and the Sea), 1958 m., rež. John Sturges, Henry King

Na, kaipgi toks topas be vienos iš geriausių istorijų apie vieną veikėją. Na, gerai, du veikėjus. Priverčianti susimąstyti istorija ir prikaustanti Spencer Tracy vaidyba.

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.