Trečiąją dalį „Bridžitos Džouns kūdikis“ (Bridget Jones’s Baby, 2016) vėl imasi režisuoti Sharon Maguire, visgi filmas nepriartėja prie antrojoje dalyje prarasto jaukumo ir savitumo. Įkvėpta šių dienų interneto portalų antraščių apie visokius 14, 10, 3 ar 35 būdus/priežastis/taisykles kaip kažką pasiekti/kažką pakeisti/kaip teisingai gyventi, išvardinsiu 9 priežastis, kodėl „Bridžitos Džouns kūdikis“ yra vertas (o galbūt ne?) jūsų, mieli žiūrovai, dėmesio:
- Aktoriai. Vėl matysime tuos pačius jau pamiltus pirmosios „Bridžitos Džouns“ (Bridget Jones’s Diary, 2001) dalies vaidmenų atlikėjus. Tikriausiai niekas neabejojo, kad Renee Zellweger vėl įkūnys geriančios, rūkančios (tiesa, prieš kelerius metus ji metė rūkyti, juk filmas turi atitikti šiuolaikinius Holivudo moralės standartus) ir linksmai laiką su draugais leidžiančios Bridžitos vaidmenį. Taip pat, nenustebkite, jei skaitę trečią knygą, tikėjotės nebeišvysti ekrane Colino Firth‘o – knygoje palaidotas, filme jis dar ir kaip gyvas. Žodžiu, aktoriai, rodos, geri, bet filmo personažai, o ne gyvenimo veikėjai. Ir scenarijus čia tikrai nepadeda. Įdomu tai, kad prie jo rašymo prisidėjo ir knygų apie Bridžitą autorė Helen Fielding. Paviršutiniškumu dvelkia tiek scenarijus, tiek vaidyba.
- Vyrai. Trečiojoje „Bridžitos“ dalyje seksualųjį Danielių (Hugh Grant) keičia šarmingasis Džekas (Patrick Dempsey). Kas nors iš jūsų galbūt žinote jį kaip svajonių jaunikį iš televizijos serialo „Grei anatomija“ (Grey’s Anatomy), čia jis taip pat nepraranda šios etiketės. O kur dar vėl atsirandantis šaltas ir nesuprantamas, tačiau vis tiek nepaprastai seksualus ponas Darsis (Colin Firth). Galbūt po pirmų dviejų filmų tikėjotės, kad Bridžita ir Markas laimingai gyvena kartu. Tačiau viskas ne taip paprasta, juk jie tokie skirtingi, o šis taip niekada ir nepasiūlė jai žengti prie santuokos altoriaus. Taigi vėl grįžtame prie to, ką matėme pirmojoje dalyje, tik šį kartą tai jau atrodo matyta daugybę kartų – Bridžtos blaškymasis tarp dviejų vyrų. Ši vargšė senmergė gal ne tokia jau ir nenusisekusi, jei jos gyvenime nuolat figūruoja du žavūs vyrai. Tik šį kartą jos pasirinkimas daug sudėtingesnis, jau nekalbant apie tai, kad į šią istoriją dabar jau įsipainiojęs ir kūdikis, todėl šis žingsnis reikalauja daug daugiau atsakomybės. Be to, šioje dalyje abu vyrai yra subrendę, atsakingi ir žavūs (na ir nesiseka Bridžitai – kaip gi išsirinkti?). Taip, Hugh Grantui žavesio netrūksta, bet juk iš karto buvo aišku, kad jo vaidinamas Danielius įkūnija visas ydingiausias vyro savybes.
- Kūdikis. Jei tikitės Bridžitos Džouns motinystės vargų, tai nebesitikėkite. Filmo objektas – deja, bet nebegalinčios vartoti alkoholio Bridžitos detektyvas, kas gi jos būsimojo kūdikio tėvas. O kandidatai, kad būtų sukurta reikiama įtampa netgi du – abu kiekvienos moters svajonė. Ir jau nebesupranti, ar tas kūdikis išvis reikalingas – viskas sukasi apie Tą princą ant balto žirgo. Nėra nei daug kur aptariamų besilaukiančios moters vargų: judesius varžantis svoris, pykinimai rytais, emocinis nestabilumas. O juk kiek daug šmaikštumo būtų pridėjusi ši siužetinė linija!
- Barzdoti hipsteriai. Taip filme bus ir šis šių dienų fenomenas. Jie laisvos dvasios meniški kūrėjai, išstumiantys iš darbo rinkos pasenusius nuobodžius 40-mečius. Visgi jie figūruoja kaip stereotipinės blondinės sekretorės ir burnos nepraveria viso filmo metu. Tačiau juos atsiveda nauja jauna stilinga ir labai nemaloni viršininkė. Nenuostabu, juk Bridžitai kaip tik sueina 43-eji ir jai pats metas susidurti su Holivudo filmuose įsigalėjusiu įvaizdžiu. Beje, Bridžė vis dar dirba tame pačiame darbe ir su tuo pačiu bosu (bet vis dar su juo nepermiegojo) kaip ir prieš dešimt metų. Tik šį kartą televizija įsikūrusi ne tamsiame rūsyje, o apšviestoje didelėje studijoje, kurioje Bridžita dirba labai atsakingą darbą. Klausimų, kaip ji taip dirbdama, neprarado darbo, niekam nekyla. Juk naujoji viršininkė, reikalaujanti profesionalumo, yra tikra „kalė“ ir verta moralo apie tikrąsias vertybes.
- Humoras. Tikriausiai visi atitinkamo lygio romantinių komedijų kūrėjai turi kokią nors mielą rausvą banalių humoristinių scenų knygutę, iš kurios jie traukia identiškus itin šmaikščius „bajerius“. Neapsieisime ir be baltais drabužiais apsirengusios Bridžitos kritimo į purvą (ši scena neabejotinai pateisinama, juk tuo metu pagrindinė filmo herojė sutinka savo princą Nr. 2), atsitiktinio alkoholio padauginusios Bridžės užklydimo į ne tą palapinę (tuo metu įvyksta filmo siužetui labai reikšmingas meilės aktas!) bei kur dar tikrai labai juokingas Bridžitos užpakalio vaizdas, jai slepiantis už stalo televizijos studijoje, kad tik jos nepamatytų naujasis simpatijų objektas (slėpynės vyko dėl labai rimtos priežasties). Šis filmas tikrai pradžiugins ne vienu tokiu daugelyje filmų pasikartojančiu linksmu epizodu. Tačiau, pripažinkime, scena, kurioje du svajonių jaunikiai tempia nėščią Bridžitą į ligoninę, nes „vieno vyro čia neužteks“, tikrai originali (ir visiškai nežeminanti nė vienos lyties), matyt, ne veltui ji sukelia visos salės juoką.
- Drama. Žinoma, sulauksite ne tik linksmybių. Kaip romantinė komedija be „už širdies griebiančių“ momentų! Vidinį Bridžitos skausmą gerai iliustruoja scena, kur ji nebesugebėdama reaguoti į aplinką vos nepražudo savęs su kūdikiu ir beveik pakliūna po automobilio ratais. O kur dar komiškas (juk ji sugeba užblokuoti savo banko kortelę ir palikti savo rankinę su visais namų raktais bankomato patalpoje) ir tuo pačiu graudus herojės laukimas po lietumi prie namų durų, kol pasirodys jos princas. Ir ta nuolatinė įtampa, ką pasirinks Bridžita – ar rūpestingą ir draugišką Džeką, ar uždarą, bet tokį pažįstamą poną Darsį?
- Muzika. Šį kartą negirdėsime tokių dainų, kaip Mariah Carey „All By Myself“ (atsiprašau, išgirsime, bet ji labai greitai perjungiama jau paties filmo pradžioje). Bridžita neatsilieka nuo šiuolaikinių hitų, ji net sugeba judėti pagal naujausią ritmą. Tiesa, simpatiškojo Edo Sheerono ji neatpažįsta (tai, be jokios abejonės, komiška vieta), bet jo hitas „Thinking Out Loud“ visgi nuskamba, o dar ir pasiridenti žibančiu kamuoliu pastarajam taip pat pavyksta. Viena žaviausių scenų yra pagal tikriausiai visiems jau nors truputį įgrisusį hitą „Gangnam Style“, kur Bridžė šoka su drugelio sparnais vaikų apsuptyje, stebima pono Darsio. Ši scena taip tobulai atskleidžia jų skirtumus – jo uždarumą ir jos natūralumą, kuris neabejotinai traukia poną Darsį. O kur dar šią sceną lydinti intelektuali, tačiau labai ne vietoje prasidėjusi diskusija.
- Feminizmas. Prisimenant, kad Helen Fielding pirmąją knygą „Bridžitos Džouns dienoraštis“ parašė gūdžiais 1996 m., kai stereotipai apie netekėjusią 30-metę senmergę („Ir kodėl šiais laikais tiek netekėjusių 30-mečių? Laikas tiksi, tik tak“) buvo įsigalėję net Didžiojoje Britanijoje, tai buvo visai naujas požiūris į moterį ir jos reprezentaciją visuomenėje. Tai buvo tam tikras feminizmo manifestas. Ironiškas požiūris į moters idealo siekimą (tobula moteris turėjo atitikti vos ne XIX a. standartus – priblokšti išvaizda, elegancija ir intelektu), tuo metu visų skaitomų populiariosios psichologijos knygų išjuokimas ir tarsi nevykusios, bet absoliučiai natūralios veikėjos vaizdavimas formavo savitą ir naują žvilgsnį į moters vaidmenį šioje visuomenėje. Visgi nesibaiminkite, trečiojoje filmo dalyje matome pusnuoges feministes iš Maskvos, kurios kaip tik tuo metu, kai Bridžita keliauja į ligoninę, savo protestais sudaro spūstis gatvėse. Tai, žinoma, sulaukia nelabai geros Bridžitos draugų reakcijos. O kur dar Bridžitos mamos replika: „Kam mums dar tų teisių? Ar mes ir taip jų turime nepakankamai?“ Kalbant apie moterų teises, tai be jokios abejonės yra žingsnis į priekį – pati šviežiausia feminizmo banga.
- Happyend’as. Ramybės, tiktai ramybės, jo tikrai sulauksite. Nepaisant kankinančio laukimo, kuo gi viskas pasibaigs, dėl šito abejoti neverta. Nors, tiesą sakant, kankintis iš nežinios neteks. Antrąją pusę filmo kankiniesi kaip tik dėl to, kad oh my god, greičiau jau baigiame tą gerokai per ilgą dviejų valandų reginį, juk vis tiek aišku, kad turėsime romantišką ir banalų happyend’ą.
Jei mėgstate pačias saldžiausias ir banaliausias romantines komedijas, šis filmas kaip tik jums. Tačiau, jei tikitės ko nors tokio, kaip pirmoji „Bridžitos Džouns“ dalis, tai verčiau nebesitikėkite. Nors, turiu pripažinti, didžioji kino salės auditorijos dalis visai linksmai praleido laiką, ką galima buvo suprasti iš nuolatinių garsaus juoko pliūpsnių. Visgi, tikėkimės, kad ketvirtosios dalies nebebus. Kitu atveju, filmo sukeltą depresiją reikės gydytis visu kibiru ledų.
Filmo anonsas: