Kai 2016 metais pasirodė pirmoji „Trolių“ dalis (rež. Mike Mitchell), animacinis filmas iškart sugebėjo užkariauti žiūrovų širdis savo spalvingais personažais, nuostabiomis dainomis ir išsiskiriančių pasauliu. Visiems tapo aišku, kad „Troliai“ turės tęsinys. Ir jis – „Troliai 2“ (rež. Walt Dohrn) pasirodė, tačiau pačiu blogiausiu metu kino kūriniams – pandemijos pradžioje.
Kas lėmė, kad nors finansiniai rezultatai buvo prasti (dėl savaime suprantamų priežasčių), tačiau filmas (pasirodęs SVOD platformose) sugebėjo pademonstruoti įtraukiančią istoriją, pristatyti naujus žavingus personažus, pasiūlyti nuostabias dainas ir, galiausiai, praplėsti „Trolių“ pasaulį. Taigi, likimas žadėjo, kad „Troliai“ turėtų tapti trilogija.
Tačiau panašu, kad kai reikėjo rasti idėjų trečiam filmui (rež. Walt Dohrn), trolių frančizės kūrėjai paprasčiausiai išsikvėpė. Pasaulis vis dar spalvingas, bet jis neįtraukiantis, nauji personažai yra ryškus, bet nepatrauklūs, o dainos… na, jos tiesiog skamba, bet nesugeba įtikinti net niūniuoti kartu. Tad jei pirmuose dviejuose filmuose visi įvardinti aspektai buvo įgyvendinti išties sėkmingai, šiame filme jie tiesiog yra. Bet grįžkime prie filmo istorijos.
Popytė ir Šakius (pagrindiniai troliai, kurių nuotykius sekėme pirmuose dviejuose filmuose) dalyvauja vestuvėse, kai staiga paaiškėja netikėta paslaptis – Šakius vaikystėje buvo populiarioje vaikinų muzikinėje grupėje su savo vyresniais broliais. Tačiau tai ne viskas! Vienas iš Šakiaus brolių yra pagrobtas, ir norint jį išgelbėti būtina surinkti likusius šeimyninės grupės narius, kadangi tik jų harmoningas dainavimas gali sugriauti iš deimanto padarytą kalėjimą. Beje, kreipimasis į policiją buvo iškart atmestas.
Toliau eina klasikinė tokio žanro pasakojimo dalis – vienas po kito surenkami broliai, kurie, nors iš pradžių nieko nenori girdėti apie dainavimą grupėje, nei vienas negali atsisakyti, kai išgirsta, kad tik taip gali išgelbėti savo brolį. Taigi, surinkus visus (bei pakeliui sužinant, kad Popytė turi prarastą seserį), jie patraukia gelbėti savo brolio. Deja, viskas nėra taip paprasta. Pasirodo, filmo blogiukai – talento neturintys brolis ir sesuo – ne tik kad pagrobė vieną iš brolių, kad išsiurbtų jo talentą, bet ir suplanavo visą likusių brolių gelbėjimo operaciją, kad pavogtų ir jų talentą. Taigi, herojų misija yra gerokai pavojingesnė, nei jie manė.
Įdomu tai, kad peržiūrėjus ši filmą kino teatre iškart sunku suvokti, kodėl jis paliko tokį blankų įspūdį. Kaip jau buvo minėta, šis filmas lyg ir turi visus elementus, kurie buvo ankstesniuose filmuose, bet kažkodėl to neužtenka. Ir tik lėtai po gabaliuką analizuojant šį filmą pasidaro aišku, kodėl jis sugeba sukurti įspūdį, kad yra geresnis, nei iš tikrųjų yra.
Pradėti reikia nuo herojų – Popytės ir Šakiaus. Šiame filme jie kažkokiu būdu sugeba užimti tik pagalbinį vaidmenį. Dar daugiau, sunku net įvardinti, kas juos verčia judėti į priekį. Taip, būtų galima ginčytis, kad Šakiaus motyvacija yra jo įkalintas brolis, bet viskas kažkokiu būdu įgyvendinta taip, lyg jis eitų nusipirkti pieno (nes šis baigėsi), o ne gelbėtų lėtai nykstanti savo mylimiausią brolį. Kitaip sakant, pati misija nesugeba perteikti kažkokios svarbos ar būtinybės.
Kas atsiremia į kitą problemą – neįdomūs nauji personažai. Kitaip sakant, didžiulis sąrašas naujai pasirodžiusių personažų tiesiog nepriverčia jų pamilti ir norėti, kad jiems viskas pasisektų. Kas savaime nėra gerai, bet kai siužetas reikalauja sukelti personažams pavojaus pojūtį, tai tampa išties rimta problema. Su blogiukais irgi panaši problema.
Jei pirmuose dviejuose filmuose blogiukai turėjo gan stiprią motyvaciją siekti savo tikslų ir, kas yra išties įdomu, filmo pabaigoje sugebėjo išmokti kažką apie savo tikruosius troškimus, pasaulį ir savo vietą jame, tai šiame filme tai tėra du paaugliai, kurie nori pavogti talentą, kad gautų kažkokį apdovanojimą. Kam jiems tas apdovanojimas, kai jie turi be proto daug pinigų, šlovės ir gerbėjų, sunku pasakyti, bet jiems jo reikia, ir viskas. Dėl to jie yra pasiruošę žmogžudystei (troliažudystei?). Tai tokie nykūs priešininkai, kad net nejauti kažkokio pasitenkinimo, kai jie nugalimi.
Atskirai būtina paminėti naujų „rasių“ (?) vaizdavimą animacijoje. Šiame filme yra pristatomos dar dvi milžinų (žiūrint iš trolių perspektyvos) rasės, kurių ne tik, kad nematėme ankščiau, bet ir sunku suprasti kodėl ir kaip jos egzistuoja trolių pasaulyje. Dar daugiau, nesu įsitikinęs, kad pats stilius, kuriuo buvo pasirinkta juos pavaizduoti, harmoningas su likusiu troliu pasauliu. Išties yra sunku paaiškinti, kas yra negerai su šiais personažais, bet patraukliais juos vadinti tikrai neišeina.
Ir nors apie šį filmą iki dabar išėjo sakyti tik priekaištus, visgi yra vienas teigiamas aspektas, kuriuo galima pasidžiaugti – lietuviškas įgarsinimas. Lietuvių aktoriai išties meistriškai savo balsais perteikė ne tik personažų pokalbius, bet ir jų dainavimą. Kitaip sakant, lietuviškos versijos žiūrėjimas buvo išties pilnavertis potyris. O tai savaime kažkodėl privertė prisiminti savo vaikystėje žiūrėtus įgarsintus filmus, kur viena iš „Disnėjaus“ princesių būdavo įgarsinama vos vieno ir to paties aktoriaus. Jis kažkodėl būdavo vyras ir dar su labai pavargusiu balsu. Bet tikrasis išniekinimas prasidėdavo būtent dainų metu, kai lietuviškas balsas – be jokios intonacijos – greitai susakydavo dainos žodžius ir taip lyg mėgindavo pasakyti, apie ką dainą, ir leisti pasiklausyti originalo. Tai tik sugadindavo dainą. Taigi, išties labai džiaugiuosi, kaip patobulėta įgarsinant animacinius muzikinius filmus.
Galiausiai, noriu užkabinti filmo kultūrinius elementus. Tikriausiai lengva pastebėti, kad tiek antras, tiek trečias trolių filmas seką muzikinį motyvą. Pirmuoju atveju tai buvo pasaulinis turas (angliškai šis filmas taip ir vadinosi „Trolls World Tour“), o štai šių metų filme buvo pasirinktas vaikinų grupės motyvas.
Problema tame, kad šio motyvo humoristiniai elementai sunkiai suprantami už JAV kultūros ribų. Nors vaikinų muzikinės grupės nėra unikalus amerikietiškas reiškinys, bet visi elementai, kurie yra pateikiami kino ekrane, tiesiog neveikia, jei nesupranti, į ką yra referuojama. Tikriausiai pats geriausias pavyzdys yra filmo pabaigoje netikėtai pasirodę Justino Timberlake`o (aktoriaus, kuris paskolino savo balsą Šakio personažui) jaunystėje buvusios (beprotiškai populiarios) vaikinų muzikinės grupės „NSYNC“ nariai. Ši scena, tikiu, JAV kino teatruose turėjo sukelti tikrą nuostabos šūkių bangą, tačiau Lietuvoje, panašu, salėje žiūrovai šio momento net neužfiksavo. Taigi, iš trilogijos šis filmas yra labiausiai amerikietiškas.
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad pats filmas tikrai neprailgo. Kas nemažiau svarbu, nebuvo taip, kad jaunesni kino žiūrovai nuobodžiautų ar būtų nusivylę. Šio filmo tikroji problema yra ta, kad išėjęs iš kino salės tu jo neprisimeni. Kitaip sakant, tai yra kokybiškai įgyvendintas animacinis miuziklas, kuris tiesiog nesugebėjo sėkmingai įtraukti į trolių pasaulį taip, kaip tai sugebėjo padaryti pirmi du filmai. Ir dėl to išties gaila.