Fotografė Aistė Simonaitytė
Kino teatre „Pasaka“ rengiami kino vakarai su Izolda Keidošiūtė baigėsi. Trumpam. Todėl ir su savo gerbėjais ar besidominčiais kinu I. Keidošiūtė atsisveikino gana simboliškai, į svečius pakviesdama du jaunus trumpametražių filmų režisierius: Mariją Stonytę ir Karolį Kaupinį.
Ne veltui prieš M. Stonytės filmo „Kelių eismo taisyklės“ peržiūrą kino kritikė pabrėžė, kad trumpametražiai nėra filmų podukros vietoje Lietuvoje. Vykstantis trumpametražių filmų festivalis „Kino šortai“, apdovanojimai už sėkmingą sklaidą tarptautiniuose renginiuose, šį teiginį tikrai patvirtina. Viešojoje erdvėje dažnai galima perskaityti kandžių replikų, nusivylimų ilgametražiais lietuviškais filmais: tai banalu, netikra, prasta vaidyba, režisūra ir t. t. O trumpametražių filmų karalystėje mūsų šalies kūrėjai jaučiasi labai laisvai. Daug sukurtų filmų – studentų baigiamieji darbai, galbūt dėl to juos kuriant daugiau bandoma eksperimentuoti, ieškoti įdomesnių formų, čiumpamos tikrai įdomios ir emociškai stiprios istorijos. Tik vis dar toks kinas nevertinamas taip pat kaip ilgametražis. Ne Lietuvoje. Bet gal jau greitai?
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Švelnus braižas
Marijos Stonytės „Kelių eismo taisyklės“ – tai istorija apie įvairias taisykles: kelių, pokalbio, mandagumo, gyvenimo. Juk, jei matome, kad kažkam sunku, privalome padėti (tokios taisyklės), jei mylime ir gyvename kartu, privalome susituokti (tokios taisyklės). Siužetas parašytas pagal Agnieškos Oseckos pjesę „Trešnių skonis“. Anot autorės, spektaklyje pagal šią pjesę vaidmenį atliko jos močiutė ir visuomet apie jį pasakodavo spindinčiomis akimis. „Jai šis vaidmuo buvo mylimiausias, todėl ir man pjesėje pasakojama istorija visada buvo brangi, įdomi ir artima“, – sakė M. Stonytė.
Veikėjai, jų veiksmai, simboliai – viskas „Kelių eismo taisyklėse“ pritaikyta šių laikų aktualijoms, tačiau pagrindiniai meilės, taisyklių laikymosi, jų laužymo ir skausmo motyvai išlieka. Nors rodoma istorija pakankamai tamsi, tačiau norisi sakyti, kad filmas šviesus. Tiesiog. Viskas – nuo garso takelio iki dekoracijų parinkimo – atrodo nugludinta ir švelnu. Pastarasis žodis galbūt galėtų būti ir jaunosios režisierės autorinis parašas. Pagrindinius vaidmenis atlieka Martynas Nedzinskas ir Agnė Kaktaitė, kurie sugeba informaciją žiūrovui perduoti ne tik kalbėdami, bet ir tylėdami.
„Čiobreliai“ archyvas
Bėdos dėl skambučio
Karolio Kaupinio filmas „Triukšmadarys“ visų dėmesį atkreipė tuomet, kai po dvidešimties metų sugrąžino Lietuvos vardą į Lokarno kino festivalį. Pasak Izoldos Keidošiūtės šis filmas turi potencialą būti ištęstas į ilgo filmo, tačiau režisierius teigė tokios minties nerezgantis. „Triukšmadaryje“ pasakojama ilgai K. Kaupiniu ramybės nedavusi istorija. Kadaise iš brolio išgirdo istoriją, kad jo mokykloje susirinkę mokytojai renka skambučio garsą, tinkamą mokyklai, ir ja labai susidomėjo. Žinoma, per idėjų generavimo, scenarijaus rašymo laikotarpį viskas šiek tiek pasikeitė, todėl dabar trumpametražiame filme mažo miestelio mokyklos darbuotojai laukia delegacijos iš miesto, kuri turėtų atvežti naują, garso standartus atitinkantį skambutį.
Forografė Jurga Tuskaitė
Šios delegacijos laukiama su didele baime, kadangi mokykloje trūksta vaikų. Tą įrodo ir per daug švarūs koridoriai, tualetai, klasės. Kad dėl akivaizdaus vaikų trūkumo mokykla nebūtų uždaryta, jos direktorius (vaidina Valentinas Masalskis) visaip stengiasi imituoti „daugiavaikę“ mokyklą. Daugelis situacijų yra komiškos, bet kartu ir nuliūdinančios. Juk tai, kas rodoma, iš tiesų yra realybė, galbūt šiek tiek šaržuota ir išpūsta, bet per daug tikra, kad leistų ilgai juoktis. Valentino Masalskio sukurtas direktorius beveik visada atrodo tarsi tuoj patirsiantis širdies smūgį. Ir niekaip nepasakysi, ar mokyklos uždarymo bijo dėl darbo ir pajamų netekimo, ar dėl to, kad labai myli savo darbą ir rūpinasi mažėjančių mokinių gerove. Mokytojai… Na, ką bekalbėti apie juos, jie jau seniai pasidavę. Šis trumpametražis K. Kaupinio darbas primena esspreso kavą, kai mažas puodelis stipraus, intensyvaus turinio tave labai greitai pabudina.
Taip ir baigėsi vakarai su Izolda Keidošiūte: priešpastatant dviejų skirtingų mokyklų autorius (M. Stonytė studijuoja režisūra, K. Kaupinis – ne), tačiau parodant, kad turime gana stiprių, įdomių kino darbų, tik galbūt ne visada juos pastebime, nes žiūrime ne ten.