Šių dienų neviltį, miesto žmonių vienatvę bei nužmoginimą kadras po kadro audžiantis režisierius Tsai Ming-Liang, jaunesnysis didžiųjų Taivano kino meistrų, tokių kaip Hou Hsiao-Hsien ir Edwardo Yango, „brolis”, manė, jog tai gali būti paskutinis jo darbas. Mat jaučiasi „sergąs”; tiek jėgų ir sveikatos reikalauja jo kiekvieno autorinio filmo ekranizacija, lyginant su Holivudo produkcija.
Prancūzijos kinotekoje surengtoje konferencijoje matydama jaunatvišką, besišypsantį, svajingą ir daug juokaujantį 56-erių metų režisierių tuo rimtai suabejojau. Pamačiusi jo 2013 metų filmą „Benamiai šunys” (Stray Dogs/Jiao you) labai tikiuosi, jog režisierius sukurs dar ne vieną (tiesa, vieną po „Benamių šunų” jis jau spėjo sukurti) tokį užburiantį, nuo pirmosios scenos tarsi į hipnozės seansą panardinantį meno (!) kūrinį.
Jei esate baisiai „stiprūs”, atsilaikantys hipnozei ir penkias minutes žiūrėdami į vieną tašką jame nepamatote nieko naujo, šis filmas greičiausiai jums atrodys baisiai nuobodus ir tik sunervins. Turbūt esate vienas tų laimingųjų, kuriems tarsi pagal užsakymą Holivudas kasdien „kepa” vienodus blynus, valgomus su skirtinga uogiene. Prie savo stalo Tsai Ming-Liang, kaip ir visuomet, kviečia tik gurmanus.
Taipėjaus miesto pakraščiuose, tarp miškų, upių ir pelkynų gyvena tėvas ir du vaikai. Kol tėvas uždarbiauja stoviniuodamas lietingose sostinės gatvėse su prabangius apartamentus pirkti siūlančiais stendais rankose, jo sūnus ir dukra bastosi gatvėmis ir prekybos centruose prie degustacinių staliukų, taip tikėdamiesi numarinti alkį. Jie prausiasi viešuosiuose tualetuose, susiglaudę vienas prie kito miega ant vieno čiužinio… Kol vieną griausmingą vakarą tėvas nutaria nusivesti vaikus prie ežero pasiirstyti valtimi.
Jie – žmonės, nors jų gyvenimas primena benamių šunų egzistenciją. Kad tai ne tik pamatytume, bet ir pajaustume, išgyventume, reikia realaus laiko. Todėl „Benamių šunų” scenos tokios ilgos, o dialogų beveik nėra. Tsai Ming-Liang pelnytai galėtume vadinti laiko kine meistru, panašiai kaip Proustą literatūroje. Vienoje scenoje ilgai stambiu planu matome pagrindinio veikėjo, kurio vaidmenį atlieka visuose šio režisieriaus filmuose vaidinantis Lee Kang-Sheng, veidą. Ilgai stebėdami suprantame, jog tai ne besitęsiantis laikas palieka žymę jo veide, o atvirkščiai – jo veidas, kiekvienas mirksnis ar truktelėjęs raumuo įkūnija laiką.
Pats režisierius prieš filmo peržiūrą juokavo, jog neišsigąstume ir nepabėgtume – tai ne ekranas sugedęs. Jei išbėgote į tualetą ir grįžę ekrane pamatote vis tą patį planą – nesidžiaukite – iš tiesų daug praleidote. Tsai Ming-Liang kuriamas laikas ne bėga, jis lėtai teka ir stingsta lyg tirštas ir sunkus vaškas, jis nejuda į priekį. Sunku pasakyti, kada kas prasidėjo ir kada baigėsi, jokio aiškaus progreso, kasdienybė pavaizduojama lyg nesibaigiantis sizifo darbas. Sustingęs laikas kuria įspūdį, jog viltis čia neegzistuoja, tik graži, estetiškai pateikta neviltis. Drįsčiau teigti, jog režisierius laiką naudoja kaip priemonę, vengdamas „prieš ir po” efekto, jis kuria realybę čia ir dabar, duodamas pakankamai laiko įsižiūrėti, stebėti ir suvokti, kiek daug nepamatome realiame gyvenime, kuriame patys tą laiką paverčiame „bėgančiu” ir verčiau prabėgomis nufotografuojame „Monos Lisos” paveikslą, o ne prisėdame ir skiriame laiko į jį įsižiūrėti ir „įrėminti” savo galvoje.
„Stingstančio” laiko efektui pasiekti, manau, niekaip negalėtume apsieiti be nepriekaištingo aktoriaus darbo. Ir greičiausiai ne tik jo, bet ir tarpusavio ryšio, supratimo, „susigyvenimo”, kurį per ilgus bendradarbiavimo metus pavyko sukurti Tsai Ming-Liang ir Lee Kang-Sheng. Scena, kurioje apimtas nevilties, liūdesio ir tuo pačiu metu tam tikros ekstazės pagrindinis veikėjas godžiai šlamščia dukros nupirktą ir dar vienu šeimos nariu paverstą kopūstą, yra nepriekaištinga ir verta paminėti, nes tai buvo bene sunkiausia Lee Kang-sheng užduotis šiame filme, kurią jis, pasak režisieriaus, įvykdė iš pirmo karto. Kaip sakė pats Tsai Ming-Liang, šiai scenai buvo paruošęs septynis kopūstus ir manė, jog teks filmuojant praleisti visą naktį. „Galbūt jam pasisekė, nes labai bijojo, jog teks suvalgyti visus septynis kopūstus”, – juokavo Tsai Ming-Liang, kurį aktorius Lee Kang-Sheng lydi nuo karjeros pradžios.
Svarbų vaidmenį filme atlieka ir dekoras. Atmosfera, pasikartojančios vietos, regis, turi savo vaidmenį, charakterį, nuotaiką, net amžių. Jos tarsi užpildo retus dialogus. Tai aplinka, kuri kalba. Be lietingų miesto gatvių, kurios tarsi atspindi varganą šiuolaikinio žmogaus būtį, be gamtos, kur personažai tarsi bėga, bet prieglobsčio neranda, mūsų akis vis užkliūva už ant apleisto namo sienos nupaišytos freskos. Tai personažų dažnai lankoma vieta. Namas, kažkada, regis, buvęs prabangus, tapo benamių šunų buveine. Moteris ateina jų pamaitinti, čia šlapinasi. Čia ir įvyksta dramatiškiausia ir visiškai beviltiška kino scena. Sakydama beviltiška neturiu omenyje, jog ji menkavertė, tiesiog kito žodžio nėra apibūdinti tam jausmui, kai ilgą laiką stebi du ramiai kvėpuojančius kūnus, bet tavo širdies dažnis staiga gerokai padidėja. Moteris stovi priešais, vyras geria jai už nugaros. Jauti jo geismą, baimę, laukimą. Moteris tuo metu verkia ir galiausiai išeina. Visa tai trunka apie penkiolika minučių. Tiek laiko personažai nepajuda iš vietos, stebime juos stovinčius priešais freską. Tai įtampos viršūnė šiame, regis, lėta srove tekančiame gyvenime, kuriame niekas neturi prasmės, viskas beviltiška, bet nėra blogai, nes taip tiesiog visada yra. Tačiau čia lyg ir viskas aiškėja, viskas, kas buvo neparodyta, nepasakyta. Čia nebuvo flash-back’ų, tai menas leisti žiūrovui dabartyje įžvelgti praeitį, savo galvoje kurti galimus variantus. Posakis „menas menui” čia įgyja kitą prasmę.
„Benamiai šunys” tarsi skęsta vandenyje, čia nemažai ir ašarų. Tačiau beveik garantuoju, jog tik labai retas ir tikrai aukštos klasės jautruolis galėtų apverkti šį filmą. Viskas jame taip drėgna, šalta, beviltiška ir graudu: pliaupiantis lietus, ašarų pilnos akys, drėgmė, besisunkianti iš apleisto namo sienų, ežeras, kuris, pasak režisieriaus, jam simbolizuoja uždarą erdvę, kurioje būdamas gali tik panirti ir pažiūrėti, kas yra dugne, o paniręs gali ir pražūti. Nepaisant viso to „sunkumo”, kurį užkrauna „Benamiai šunys”, liūdesio, į kurį paskandina, nevilties, su kuria susitapatiname, po jo nejauti gailesčio, nenori pakeisti pasaulio, nenori verkti. Sunku paaiškinti, kodėl. Galbūt todėl, jog šiuo filmu patiki net per daug, galbūt todėl, jog režisierius stengėsi tave priversti žiūrėti, o ne suprasti. O gal tiesiog pabudę po hipnozės viską matome kitaip.
Žiūrėkite, atverkite plačiai akis, kad pamatytumėte šį filmą. „Kas dažnai stebi mėnulį, mokės žiūrėti mano filmą”, – šiais žodžiais „Benamių šunų” pristatymą baigė Tsai Ming-Liang.