fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

Tylos. „Groja Liuvinas Deivisas“

Kadras iš filmo  „Groja Liuvinas Deivisas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Groja Liuvinas Deivisas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Susikaupkite, nes groja nuostabiai. Prikausto muzika, dainų žodžiai ir, žinoma, pats pasakojimas.

2013 m. Kanų Didįjį prizą pelnęs brolių Coenų (Ethan ir Joel) melancholiškai juokingas filmas pasakoja apie septintajame dešimtmetyje savęs ir savo šlovės ieškantį folko muzikantą Liuviną Deivisą. Tai vieno iš legenda laikomo atlikėjo Dave`o Van Ronko prototipas. Tik tiek. Nesijaudinkite, jei nesate susipažinę su šio autoriaus kūryba ar su to laikotarpio muzika. Filme nejusti D. Van Ronko biografijos pėdsakų. Kadangi Liuvinas nėra jis. Liuvinas – pagal D. Van Ronko biografijos faktus brolių Coenų sukurtas muzikantas, kuris, kad ir kaip vėtomas, mėtomas, skriaudžiamas, įžeidžiamas, vis tiek niekam neįsispraudžia „mylimo“ ar „iš gailesčio mylimo“ herojaus rėmus. Man šiame filme buvo gaila ne Liuvino, o visų kitų muzikantų (kalbu ne apie pasirodančius filme). Kodėl? Nes ši juosta priverčia pagalvoti: „O, velnias, juk tai patyrė ir patiria jaunas, gražus, ambicingas vaikinukas kur nors Vilniuje…“

L. Deivisas labai nori išgarsėti. Tą mes žinome. Tik tiek. Nors anglų kalba filmo pavadinimas yra „Inside Llewyn Davis“ (2013) – taip pat, kaip ir herojaus albumas, tačiau į Liuvino vidų nepakliūsite. Daug ką sužinome tik filmo eigoje: jam nesiseka, pasirodo, nesiseka jau seniai, jis turi draugą, kuris tarkim yra draugas, turi simpatiją, kurią neaišku ar myli, ar ne, geidžia ar ne (faktas, kad geidė). Vienintelis gyvas padaras, kuriam Liuvinas nebijo parodyti jausmų – tai katinas, kurį, užbėgu už akių, jis vis tiek išduos. Leidžiu sau jį teisinti galvodama, kad ta išdavystė – savęs nubaudimas, bet iš kur man tai žinoti? Šioje vietoje sakau – „Atsargiai“. Viena mano draugė, kačių užkalbėtoja, išėjusi iš filmo, prisiminė tik Liuvino santykius su ūsuotuoju. Tad, jei pamatę gyvūną, nesugebate koncentruoti dėmesio, siūlau prieš šį seansą pasitreniruoti.

Kadras iš filmo  „Groja Liuvinas Deivisas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Groja Liuvinas Deivisas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Liuvinas praeityje (apie kurią mes nieko nežinome, ji dėliojama tik iš detalių, emocijų) grojo ne vienas, turėjo draugą, kompanioną. Jo netektis, atrodo, skaudžiai paveikė muzikantą, kuris dabar privalo visiems įrodyti, kad gali kažką pasiekti vienas, nors visi jam sako – ne. O jis to nenori. Taip, Liuvinas gali dainuoti unisonu su kitais dainininkais, bet jis to nenori. Jis nori išgarsėti, nes muzika – galia, išlaisvinanti sielą. Tačiau filme dažnai išgirsite žodžius: „Aš iš to gyvenu, nesu prisukamas, kad gročiau bet kur ir bet kada.“ Tai muzika yra tik darbas? Et, sunku suprasti tuos menininkus.

Režisieriai sukūrė kovojančio muzikanto prototipą. Liuvinui tenka išgyventi viską, ką patyrė to laikotarpio (ir, manau šio) savo vietos po saule ieškantys kūrėjai. Ir jokių prošvaiščių nesimato. Net ir tuomet, kai atrodo, jog Liuvinas kažką suprato, atsitinka taip, kad prireikia pinigų. Tada jis vėl griebiasi gitaros. Pinigai – filme jie ir šlovės, bet greičiau nesėkmės, ir kančios simbolis.

Naratyvas atrodo gana paprastas – viskas eina pirmyn, o praeities yra tik tam, kad paaiškintų veikėjų nuoskaudas, poelgius. Tačiau tam tikrų įvykių pasikartojimas: atsitiktinės nakvynės, pinigų paieška, ar sutampantys pradžios bei pabaigos vaizdai priverčia susimąstyti. Galbūt tai savotiški menininko pragaro vartai, o galbūt paprasčiausia rutina ir galutinis užtvirtinimas: „Ne, brolau, geriau nebus, viskas bus po senovei.“ Filmas tikrai nėra optimistinis. Ne veltui vadinamas melancholiška komedija. Progresuojant, o gal regresuojant kartu su Liuvinu, po kiek laiko tu nori juoktis, bet ne iš džiaugsmo, o iš situacijų absurdiškumo. Ir, žinoma, nesinori kartotis, bet brolių Coenų režisūriniai sprendimai – išdailinti, o dialogai – vietomis makabriški ir verti citavimo.

Kadras iš filmo  „Groja Liuvinas Deivisas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Groja Liuvinas Deivisas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Oscaras Isaacas – puikiai atliko savo darbą. Jo tamsios, niūrumoje paskendusios akys, dialogai, kurie, atrodo, sakomi be emocijų, tačiau sukelia daug jausmų, kaip populiaru sakyti, bangų. Kaip visada režisieriai neapsieina be savo talismanu tapusio Johno Goodmano. Scenos su juo – leidžiančios prisiliesti prie L. Deiviso ir pamatyti jį įvairiose situacijose, tačiau, iš kitos pusės, kartais atrodė, kad Coenams tiesiog reikėjo kažkur padėti J. Goodmaną. Vaidmenis šioje juostoje atlieka ir Justinas Timberlake`as su Carey Mulligan. Jie vaidina porą, bent jau taip leidžiama suprasti, kadangi romantinių ryšių, nepaisant dainavimo kartu scenoje, nematyti. C. Mulligan kuriamas personažas Džyn, kad ir kaip nekenčia Levino, tačiau užsikrečia jo melancholija. O kas įvyksta tada – pamatysite.

Muzika. Ar apie ją reikia dar kalbėti? Žavi tai, kad – kaip filmui apie muzikantus – muzikos nėra daug. Kiekviena daina yra vietoje ir laiku. Ir ech… Taip įtraukia, užliūliuoja ir pamiršti, kad žiūri filmą, o ne vaizdo klipą. Garantuoju, kad bus tokių žiūrovų, kurie pyks, kad dainą nutraukė kita vaizdų seka. Viskas gerai – filmo muzikinis takelis jau prekyboje.

Tik, klausydami dainų, nepasiduokite melancholijai. Gerai, kad pavasaris ir lengviau suprasti, jog viskas nėra taip blogai.

Reziumė: tai liūdnas, vilties nepaliekantis, estetiškas, lėtas filmas su įprastais brolių Coenų režisūriniais parašais. Atrodo, nieko ypatingo, bet palaukite, po dviejų dienų apie jį dar mąstysite.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje
Št 2014-03-22 19:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
An 2014-03-25 20:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”, 1 salė
Kt 2014-03-27 19:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
An 2014-04-01 17:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė

Kaunas
Pn 2014-03-28 20:30 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė

Filmo anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.