fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Tylos zona“ – smaugiantis tylos spengimas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Tylos zona“
NCG archyvas

Apie ką dažniausiai pagalvojame kalbėdami apie šiuolaikinį trilerio arba siaubo filmo žanrą? Daug kraujo, žiaurumo. Galbūt dar atviros pabaigos, vedančios į kitą „seriją“. Kalbėdami apie savo jusles, daug kas turbūt ir paminėtų klyksmus (pageidautina moters), kartais virstančius tiesiog galvos skausmą varančiu kaukimu, ypač jei esate kino salėje. Naujame „Didžiojo tuno“ (taip taip, iš serialo „Biuras“) Johno Krasinskio filme „Tylos zona“ (A Quiet Place, 2018) garso taip pat yra, tačiau įtampą kelia spengianti tyla, paverčianti „Tylos zoną“ (po galais, kas yra lietuviams su filmų pavadinimų vertimais?!) ypatingu ir turbūt vienu įsimintiniausių pastarųjų metų siaubo trilerio žanro pavyzdžių.

„Tylos zona“ pasakoja apie Lee ir Evelyn Abbottų (John Krasinski ir Emily Blunt) šeimą, siekiančią išgyventi postapokaliptinėje Amerikoje. Pasirodo, jog Žemę užpuolė (o gal tiesiog joje atsirado?) itin sunkiai sunaikinami pavojingi monstrai, išnaikinę didžiąją dalį žmonijos. Vienintelis šių gyvių netobulumas – jie yra visiškai akli. Šią juslę jie kompensuoja labai jautria klausa. Taigi vienas neatsargiai išleistas garsas reiškia beveik garantuotą mirtį. Todėl Lee ir jo besilaukianti žmona Evelyn kartu su savo vaikais Regan bei Marcusu yra priversti gyventi beveik visiškoje tyloje. Šeimai sekasi neblogai, kol po poros nelaimingų atsitikimų terorizuojantys gyviai pajunta Abbottų šeimos gyvenamąją vietą. Šioje situacijoje ir pradedama rutulioti gana trumpa, aiški, tačiau ir emocinį užtaisą turinti istorija apie išgyvenimą, šeimą bei naujos gyvybės atėjimą į sugriautą pasaulį.

Ar būtų įmanoma gyventi visiškoje tyloje? Aplink tylą ir sukasi visa siužeto, o taip pat ir filmo logika. Tyla čia yra ne tik bene pagrindinis išlikimo įrankis, tačiau ir puiki priemonė režisieriui konstruoti ir stiprinti jau ir taip įtampos kupinas situacijas. Žiūrovas nepaleidžiamas jau nuo pat pirmųjų filmo minučių, kuomet tikroji Abbottų šeimos situacija dar nėra aiški. Vėliau filme tyla (ir jos pažeidimas) tampa priemone žaisti su įtampa, perkeliant ją nuo vieno veikėjo prie kito, taip sukuriant tiesiog smaugiančią atmosferą. Filme klykiančius veikėjus galima išgirsti vos pora kartų, tačiau visose tokios scenose tai ne tik puikiai prisideda prie bendros „Tylos zonos“ įtampos, tačiau ir kartais tikrai stipraus emocinio efekto.

Kadras iš filmo „Tylos zona“
NCG archyvas

J. Krasinskiui abiem tylos aspektais pavyksta pasinaudoti tiesiog puikiai. Juostoje beveik nėra garsinio dialogo, veikėjai daugiausiai bendrauja gestų kalba (net ir to nedaug), tačiau tai nepadaro filmo bartišku žiovulio festivaliu. Priešingai, žiūrovas beveik visada yra įsitempęs, net ramesnėse scenose jaučiantis keistą įtampą. Prie viso to prisideda galbūt ne itin ypatingas, tačiau labai neblogas kameros darbas, atskleidžiantis ne tik apgaulinga amerikietiško kaimo idilę, tačiau ir savo judesiu pagyvinantis įtampą tada, kada to prireikia.

Gero žodžio nusipelno ir aktorių darbas. Visa filme pasakojama istorija yra labai stipriai lokalizuota, joje beveik nesutinkame pašalinių veikėjų (išskyrus vieną gana tragišką sceną). Kai kam tai gali nepatikti – juk žmonija yra tarsi tarakonai, jų visada išlieka, ir jie visada vieni kitiems kaišioja kojas. Tačiau kuklia šio straipsnelio autoriaus nuomone, „Tylos zonos“ sprendimas apsiriboti tik viena šeima yra ne tik logiškas, tačiau ir teisingas. Kodėl? Pirma, kodėl postapokaliptinio trilerio arba siaubo filmuose visuomet turi būti bendruomenės arba blogų žmonių grupės, terorizuojančios išlikimo siekiančius geriečius? Tai galiausiai veda į absurdą, kurį kuo puikiausiai pademonstruoja George‘o Romero zombių klasika „Numirėlių aušra“ (Dawn of the Dead, 1978) – baikeriai atvažiuoja į puikiai apsaugotą ir viskuo aprūpintą vietą ir tiesiog be didesnės logikos pradeda viską griauti (nes, matote, jie yra blogi!), taip ne tik pražudydami save, tačiau ir pastatydami filmo herojus į mirtiną pavojų. Šis elementas yra tapęs tokio žanro filmų kliše, kurios J. Krasinskis savo juostoje atsisako – nieko panašaus „Tylos zonoje“ nerasite.

Sprendimą gana logiškai paaiškina ir filme atskleidžiama situacija – pasaulyje, kuriame išlikimui reikia visiškos tylos ir susikaupimo, būrelis išprotėjusių raumeningų narkomanų turbūt neturėtų daug šansų išlikti. Galiausiai, į šeima sukoncentruota filmo istorija padeda papasakoti stipresnę ir emocionalesnę istoriją, nuo ko žiūrovui (ir filmo veikėjų vystymuisi) yra tik geriau.

Kadras iš filmo „Tylos zona“
NCG archyvas

Stipriai lokalizuota mini istorija pareikalauja didesnių pastangų iš pagrindinių filmo aktorių. Pastarųjų darbui didelių priekaištų tikrai nėra. Atskirai pažymėti galima gerą J. Krasinskio ir E. Blunt ryšį (turbūt prisidėjo tai, kad jie yra sutuoktiniai ir realybėje), o taip pat – Regan vaidmenį atliekančios jaunos kurčiosios aktorės Millicent Simmonds pastangas. Žiūrovui turėtų rūpėti kiekvienas filmo veikėjas, ko tikrai negalima pasakyti apie daugelį šio žanro juostų.

Nepaisant visko, šia apžvalga nebandoma įteigti, jog „Tylos zona“ yra tobulas filmas. Jis tikrai toks nėra. Atidesnis žiūrovas tikrai ras prie ko prikibti istorijoje, o taip pat ir kartais medinį poskonį įgaunančiuose dialoguose. Visumos kontekste šie elementai netrukdo, tačiau atidesnis žiūrovas tai gali pastebėti. Tačiau kuriame trileryje to nerasime? Galų gale, net ir silpnesni scenarijaus elementai pabaigoje padeda papasakoti neperkrautą, įtraukiančią ir emocionalią istoriją, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo vietą ir kažką reiškia.

Kai kam gali kliūti istorijos ar tylos panaudojimo trileryje naujumas, ypač jei jie yra matę Mike‘o Flanagano „Mirtiną tylą“ (Hush, 2016), arba jei yra žaidę kompiuterinį šedevrą „Paskutinieji iš mūsų“ (The Last of Us, 2013). Tačiau kalbame ne apie pretenzijas į originalumą, o gerai sudėliotą ir įtampos kupiną ir emocijos nestokojantį filmą, kuriuo ir yra „Tylos zona“. Tai yra tiesiog gerai „sukaltas“ trileris, išsiskiriantis nuobodulį keliančių kūrinių jūroje. Aiški istorija, puikus žaidimas įtampa ir geras bendras idėjos įgyvendinimas J. Krasinskio juostą daro verta dėmesio visiems įtampos kino gerbėjams ir, be abejo, viena maloniausių šių metų staigmenų, kuriai tikrai verta skirti pusantros valandos kino teatre.

Filmo anonsas:

 

Komentarai