„ACME Film“ archyvas
Štai jums tezė: 1984-ųjų „Vaiduoklių medžiotojai“ yra tobulas filmas.
Sakysite, kad man jau jau visai stogas nuvažiavo. Kaipgi galima kažkokią holivudinę komediją vadinti tobulu filmu, kai egzistuoja tarkovskiai, kubrikai, triufai, etc.? O tobuli „Vaiduoklių medžiotojai“ yra todėl, kad padaro absoliučiai viską, ką užsibrėžia. Ir dar daugiau. Tai tobulas savo žanro pavyzdys. Jis puikiai parašytas, turi puikius specialiuosius efektus, kurie ir šiandien labai gerai atrodo, gali pasigirti neeiliniu aktorių kolektyvu.
Žodžiu, apvalus dešimtukas net ir po 32-jų metų.
Čia kyla labai natūralus ir logiškas klausimas: jeigu originale nelabai yra ką tobulinti, tai kokio velnio imtis naujos versijos? Ką mes čia ruošiamės taisyti daikte, kuris nėra sugedęs? Kokia mūsų motyvacija? Nuobodulys? Kvailumas? Noras ką nors paerzinti?
Aišku, bereikalingi tęsiniai ar rebootai šiais laikais mūsų nebestebina. Niekam jie nepatinka, bet visi suspėjome prie jų priprasti. Iš rebooto, kurio pagrindinė funkcija tegu ir yra pinigų kalimas išnaudojant žmonių nostalgiją, kartais netgi įmanoma išspausti ką nors įdomesnio. „Žvaigždžių karai VII“ yra pats geriausias pavyzdys. „Jurrasic World“ šiek tiek prastesnis, bet irgi tinkamas. Jie tarsi pasiūlo modelį, kuris parodo, kaip kažką rebootinti. 2016-ųjų „Vaiduoklių medžiotojai(os)“ (Ghostbusters, 2016) tiesiog galėjo būti pavadinti „Vaiduoklių medžiotojais 3“. Senoji gvardija išėjusi į pensiją, bet staiga stipriai padidėja vaiduoklių aktyvumas, jie perduoda estafetę naujai komandai ir vuolia! Toks perėjimas tetruktų kokias penkias ar dešimt minučių. Po to būtų galima lengvai įgyvendinti kūrybinę naujojo režisieriaus Paulo Feigo viziją ir ramiai susitelkti į bezdėjimo ir queefinimo juokelius.
„ACME Film“ archyvas
Tačiau „Sony“ studija nusprendė, kad toks formalumas nebūtinas. „Vaiduoklų medžiotojai“ parašytaos tarsi visiškai iš naujo. Pirmojo filmo įvykiai neminimi, o vienintelis priminimas – tai tik keli senųjų žvaigždžių epizodiniai pasirodymai. Panašu, kad naujai ruošiamu produktu patikėta beveik besąlygiškai. Surinkta aktorių komanda (Kristen Wigg, Melisa Mccarrthy, Kate McKinon, Leslie Jones ir Chrisas Hemsworthas), matyt, atrodė pasirengusi atstovėti sąžiningoje kovoje su originalu.
Čia ir yra pati didžiausia „Vaiduoklių medžiotojų“ nuodėmė. Nepamatuota ir nieko nepagrįsta arogancija. Naujas filmas nei velnio neturi parako konkuruoti su originalu. Tačiau visus, kurie išsako tokią nuomonę, jo kūrėjai yra pasirengę be jokių skrupulų užsipulti. Kažkoks genijus „Sony“ viduje sugalvojo, kad vadybiniais tikslais būtų labai puiku pažaisti seksizmo korta. Atseit, jeigu tau kažkas nepatiko, tai tik todėl, kad manai, jog moterys negali būti tokios pat charizmatiškos kaip vyrai.
Šia tema jau prirašyta ir prikalbėta tiek daug, kad absurdiška būtų tęsti tą diskusiją. Viską galima tiesiog susumuoti vienu pastebėjimu: ne, niekas nesako, kad moterys negali būti tokios pat charizmatiškos kaip ir vyrai (Ką apskritai bendro turi lytis ir charizma? Vienas iš kito niekaip neišplaukia.); tiesiog originalūs „Vaiduoklių medžiotojai“ yra nepalyginamai geresnis filmas. Visais aspektais. Pradedant scenarijumi, aktorių darbu ir baigiant specialiaisiais efektais (taip, aš tai pasakiau).
Scenarijus yra, ko gero, didžiausia filmo bėda. Jame pilna kažkokio sunkiai paaiškinamo cinizmo ir manipuliacijos. Visų pirma, jis nepasiūlo praktiškai nieko originalaus. Savo prasminiais punktais jis iš esmės atkartoja originalo modelį. Kelios mokslininkės dėl savo keistų teorijų apie paranormalius reiškinius išmetamos iš savo darbų, o tada įkuria vaiduoklių gaudymo verslą. Darbo joms vis daugėja, kol galiausiai pasiekiama atomazga, kurios metu nugalimas pagrindinis blogietis. Skirtumas tik tas, kad dingęs visas subtilumas, įdomūs pokalbiai, sarkastiškas humoras ir mistikos bei siaubo elementai. Visa tai pakeista į labiau slapstick komedijos stilių ir per ryškius CGI efektus.
„ACME Film“ archyvas
Tikras vargas ir su naująja aktorių komanda. Senieji „Vaiduoklių medžiotojai“, ko gero, didele dalimi buvo laimingas atsitiktinumas. Labai retai atsitinka taip, kad aktoriai taip puikiai tarpusavyje derėtų. B. Murray jame buvo sarkastiškas lovelasas, visų labiausiai norėjęs pinigų, moterų ir šlovės (misija jam net nelabai ir rūpėjo), Danas Aykroydas buvo genijus nevykėlis, kurį gyvenimas vis priversdavo priimti kvailus sprendimus (pavyzdžiui,. trečią kartą užstatyti tėvų namus), H. Ramis rūpėjo mokslas ir nelabai kas daugiau, net ir sekretorę vaidinusi Annie Potts sukūrė sunkiai pamirštamą personažą, lygiai taip pat kaip ir pakankamai epizodiškai panaudotas Rickas Moranis.
Naujųjų „Vaiduoklių medžiotojų“ personažai net nelabai primena tikrus žmones. K. Wigg ir M. McCartrhy yra draugės nuo vaikystės, bet jų draugystės mes beveik nematome. Kaip ir jų intelekto. M. McCarthy didžiąją filmo dalį praleidžia desperatiškai ieškodama geros sriubos, o K. Wigg – spoksodama į C. Hemsworthą ir nevykusiai su juo flirtuodama. Savo ruožtu, K. McKinon flirtuoja su K. Wigg (kita vertus, kas ją galėtų kaltinti?) ir yra tiesiog keista dėl paties keistumo. L. Jones kiek per daug rėkauja, bet šiaip jau akivaizdžiai neišnaudojama taip, kaip galėjo būti. C. Hemsworthas tiesiog niekam tikęs kaip ir visuose kituose savo vaidmenyse (šį kartą jis stebėtinai įtaigiai vaidina ant silpnaprotystės ribos balansuojantį veikėją), bet ir toliau kopia karjeros laiptais dėl savo (pripažinkime) seksualios išvaizdos. Visų jų interakcijas stebėti pakankamai nuobodu, iš viso filmo sunkiai pavyktų atsiminti bent vieną dėmesio vertesnę eilutę.
Tiesą sakant, jei ne vaiduoklių elementas, „Vaiduoklių medžiotojai“ nelabai kuo ir skirtųsi nuo eilinės komedijos. Šis filmas lygiai taip galėjo būti apie usūrinių šunų naikintojas. Skirtumo nelabai matytųsi. Gal netgi įdomiau būtų. Visgi dar nematytas dalykas. Tačiau „Vaiduoklių medžiotojų“ vardas ir elementai tiesiog taip gerai nusėdę mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kad „Sony“ nutarė iš to pasipelnyti. Tikslas gal ir kilnus, bet rezultatas absoliučiai tuščias. Stebėdamas finalinę filmo sceną, kurioje po Niujorką sklando tūkstančiai vaiduoklių, o aktorės kaip paklaikusios blaškosi priešais žalią ekraną tūkstančiams programuotojų ant jo „metant“ savo CGI burtus, net pasidaro nuobodu. Pajunti, kad tau absoliučiai nerūpi nei tie personažai, nei grėsmės su kuriomis kovojama.
O pagrindinė grėsmė, beje, yra visiškai nuo proto nušokęs moksliukas, sukūręs labai komplikuotą planą. Toks nevykėlis, negražus, vienišas, greičiausi netgi nekaltas moksliukas. Juk visi žino, kad tokie žmonės yra verti tik pašaipų. Taip ir daroma. Kartu sėkmingai tyčiojamasi ir iš pagrindinės senųjų „Vaiduoklių medžiotojų“ auditorijos. Kam to reikėjo? Nes velniop juos. Štai kodėl.
„Vaiduoklių medžiotojai“ yra dar vienas sterilaus, besielio rebooto pavyzdys. Jam egzistuoti nėra absoliučiai jokios priežasties. Jo kūrimo procese nebūta jokios kūrybinės kibirkšties, jokio tikslo. Tik noras bet kokia kaina surinkti kelis šimtus milijonų. Ciniškas noras, kurį pasiekti bandoma bet kokia kaina. Paniekinant originalo dvasią ir auditoriją. Sukuriant dirbtinę diskusiją žiniasklaidoje.
Visa tai nesuveikė. Ir negali suveikti. Praeis keli mėnesiai ir šis nesusipratimas teliks niūriu prisiminimu. Liks tik vieni „Vaiduoklių medžiotojai“. Tie, kurie sukurti dar prieš 32-jus metus.
Filmo anonsas: