Kino juostos „Valdžia“ (Vice, 2018) pirmojoje pusėje, kurioje „užkuriami“ visi pagrindiniai siužetai apie Dicko Cheney politinę karjerą, yra viena, iš pirmo žvilgsnio nesvarbi, tačiau įsimintina scena. Joje jau Baltųjų Rūmų personalo vadovu tapęs D. Cheney (Christianas Bale‘as) susitinka su Valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu (Kirkas Bovillas) ir prezidentu Geraldu Fordu (Billas Campas). Šioje scenoje, kurioje kalbama apie JAV užsienio politikos planus, D. Cheney tiesiog dominuoja prieš H. Kissingerį savo agresyviais, tarytum blogio persmelktais pasiūlymais. Tik epizodinio personažo funkciją atliekančio H. Kissingerio veido išraiškos leidžia suprasti, kad net jis (!) yra pasibaisėjęs savo kolega. Tokiu būdu ši scena išsiunčia gana aiškią žinią – net klastingasis karo nusikaltėliu tituluojamas pilkasis užsienio politikos kardinolas H. Kissingeris atrodo kaip visai okay ir net moralus (!) vyrukas palyginus su tuo grynu blogiu, kurį spinduliuoja D. Cheney. D. Cheney tikrai yra blogas.
Pastaroji žinutė gana nuosekliai figūruoja režisierius Adamas McKay naujausiame filme „Valdžia“, skirtą vienam didžiausių mūsų laikų politikos blogiečių. Ir ne be pagrindo. D. Cheney ilgą laiką stiprino save kaip biurokratas, vėliau kaip naftos kompanijos „Halliburton“ vadovas. Tačiau didžiausią galią jis įgijo George‘o W. Busho administracijoje, kurioje atliko ypač svarbų vaidmenį užvedant Irako karo mašiną, pakeitimus institucinio privatumo reikalavimuose bei daugybėje kitų procesų, kurių padarinius (prisimenate neseną migracijos krizę?) vienaip ar kitaip jaučiame iki pat šių dienų. Dar daugiau, jo darbo George‘ui W. Bushui metu paslaptingai stipriai išaugo ir jo iki tol vadovautos „Halliburton“ kompanijos akcijų vertė ir pelnai dėka neaiškiai laimėtų valstybinių konkursų.
„Valdžios“ ašis yra būtent JAV invazija į Iraką, kurią papildo pagrindiniai D. Cheney gyvenimo įvykiai, jį atvedę į bene stipriausią politinės galios poziciją visą laiką veikiant šešėlyje. Šiai istorijai papasakoti jis pasirenka savotišką humoru persmelktą epizodinį pasakojimo stilių, kuris leidžia aprėpti daugiau ilgos D. Cheney karjeros dešimtmečių. Tai suveikia tik labai pusėtinai.
Pats „Valdžios“ režisierius A. McKay, anksčiau žinotas dėl tokių filmų kaip „Diktorius“ (Anchorman: The Legend of Ron Burgundy, 2004) ar „Įbroliai“ (Step Brothers, 2008), šiandien jau nėra svetimas rimtesnių sociopolitinių problemų šaržo žanro kine kūrėjas. Jo 2015 m. filmas „Didžioji skola“ (The Big Short, 2015) tapo malonia staigmena. Tai filmas, kuris buvo ne tik juokingas, tačiau gebėjo įdomiai ir išradingai papasakoti 2008 m. finansų krizės istoriją, pasitelkiant paskirus siužetinius fragmentus, vėliau susisiejančius tarpusavyje. Įstabu, jog „Didžiojoje skoloje“ sugebėta ir šis bei tas suprantamai paaiškinti apie pačią finansų rinkos painiavą (ačiū režisieriui už intarpus su Margot Robbie!). Tai jau yra savaime pasigėrėtina.
„Valdžia“ savo struktūra ir stiliumi iš esmės bando pasinaudoti „Didžiosios skolos“ sėkme, todėl sunku susilaikyti nuo lyginimo. Visų pirma, filme randasi dalis „Didžiosios skolos“ žvaigždžių, kurios tikrai nenuvilia. Christianas Bale‘as šiame filme dar kartą parodo, jog yra tiesiog monstriškai geras aktorius – jo D. Cheney veikėjas yra tiesiog hiponotizuojantis ir tikrai vertas jei ne „Oskaro“, tai tikrai bent jau nominacijos, kurią jau gavo. Fantastiška yra Steve‘o Carrello atliekama Donaldo Rumsfeldo impersonacija, Samo Rockwello suvaidintas „minkštas“ George‘as W. Bushas, mėtomas ir vėtomas D. Cheney ir kitų vidinių politikos strongmenų. Net Tyleris Perry‘is sugeba puikiai pasirodyti Colinu Powellą ir nei karto nepavirsti į tiesiog užknisančią Madeą, dėl kurios tapo žinomu. Matome čia ir pasakojamuosius intarpus, kuriuos šįkart suvaldo Jesse‘as „Matt Damon“ Plemonsas. „Valdžia“ yra tiesiog prigrūsta puikių aktorių pasirodymų.
A. McKay greičiausiai tikėjosi, jog puikūs aktoriai šiek tiek užgoš skylėtą pasakojimą ir scenarijų. Deja, pabaigoje to nepakako. Jeigu „Didžioji skola“ buvo palanki fragmentiškam pasakojimui apie finansų sektorių nebandant studijuoti vienos asmenybės, „Valdžia“ yra visai kitas arkliukas. Fragmentiški epizodai iš D. Cheney gyvenimo, nors ir sukuria naratyvą tam, kas vyko po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių, ne itin daug pasako apie patį D. Cheney kaip žmogų ir asmenybę. Taip, Dickas yra blogas, keliose vietose jį bandoma humanizuoti, tačiau galiausiai yra gaunamas gana eklektiškas ir pernelyg tematiškai šokinėjantis mišinys, kurį gali būti sunkoka suvartoti politinių įvykių nesekantiems žiūrovams.
Ne itin šioje vietoje padeda ir smagūs, tačiau nelabai informatyvūs pasakojamieji intarpai, kurie kartais gali netgi dar labiau supainioti žiūrintįjį. Kai kuriais filmo momentais tai net iššaukia šiokį tokį nusivylimo kartėlį. Viskas lyg ir gerai, bet kažko siužetine prasme trūksta. Gal būtų geriau suveikęs labiau tradicinis ar nuoseklesnis pasakojimo būdas, įtraukęs ir daugiau ilgos D. Cheney karjeros įvykių, kaip, pvz., operaciją „Dykumos audra“ 1990-1991 m.? A. McKay noras pasinaudoti „Didžiosios skolos“ išradingumu yra pateisinamas, tačiau antrą kartą jis vos išneša sveiką kailį, ir dėl to jis turėtų lenktis nuostabiai aktorių komandai.
Kalbant bendrai, „Valdžia“, kad ir kokia ji fragmentiška, savo žinutę turi, sutiksite su ja ar ne. Kai kam net kils ūpas tiesiog išvadinti šį filmą dar viena „leftistine“ nesąmone – jei neišeisite iš salės prasidėjus titrams, pamatysite, ką apie tokį mąstymą mano pats A. McKay. Tačiau, nepaisant to, jog filmas kaip veikėjo studija yra paviršutiniškas, jį bežiūrint nori nenori galvoje atgyja klasika tapusi Lordo Actono sentencija, sakanti mums, kad „galia turi tendenciją gadinti, o absoliuti galia gadina absoliučiai.“ Nepalieka jausmas, jog „Valdžia“ verčia permąstyti šį posakį. Ne galia ar jos absoliutumas gadina. Priešingai, galios siekimas dėl jos turėjimo reikalauja jau egzistuojančio sugedimo. Moralinio, politinio, ar dar kokio norite, tačiau sugedimo. Tai yra kaip niekad aktualu šiandienos milijonierių politikų-verslininkų cinizmo epochoje.
Nors galutinė „Valdžios“ žinia yra arti sugriuvimo dėl silpno siužeto, nesukoncentruoto pasakojimo ir režisūros, galiausiai ji mus pasiekia nuostabių aktorių pasirodymų dėka. Ir tai yra gerai.
Filmo anonsas: