„Forum Cinemas“ archyvas
„Monstrai yra mūsų palaimingo netobulumo globėjai“, – taip sakė režisierius Guillermo del Toro, atsiimdamas „Auksinį gaublį“ už geriausią režisūrą. „Vandens forma“ (The Shape of Water, 2017) ir yra apie tai: apie netobulų žmonių susidūrimą su kitais netobulaisiais, apie žmogišką ryšį, apie meilę ir išsigelbėjimą. Idėja graži, išpildyta puikiai, o toliau – jau kaip kam pagal skonį.
„Vandens forma“ – tai Šaltojo karo metais slaptoje JAV tyrimų bazėje vykstanti istorija apie nebylę valytoją Elisa (Sally Hawkins), kuri susiduria su keistu bazėje laikomu vandens padaru (lyg ir žmogus-amfibija/žmogus-žuvis). Elisa su juo susibičiuliauja, pamilsta ir nusprendžia išgelbėti, o jai padėti skuba jos draugai bei kiti žmogiškos atjautos nepraradę herojai.
Visus veikėjus vienija buvimas atstumtaisiais. Elisa – nebylė, jos draugė Zelda (Octavia Spencer) – juodaodė, bičiulis Žilis (Richard Jenkins) – gėjus, žmogus-amfibija – na, žmogus-amfibija. Taip ir gvildenama pagrindinė filmo mintis: tu gali būti kitoks, nesuprastas, tačiau teisybė vis tik yra tavo pusėje. Tai pakartojama nesubtiliai ir pakankamai daug kartų, kas visai tinka pasakiškai, fantastiškai istorijai, tačiau neapsigaukite – tai filmas suaugusiems, ne vaikams. Galbūt todėl kai kuriems žiūrovams filmas atrodys kiek pamokslaujantis, nors mėgstantiems šiltus, keistus, romantinius filmus – turėtų patikti.
Vizualinės metaforos filme taip pat stipriai akcentuojamos. Visi pagrindiniai filmo herojai – atstumtieji – yra žmonės iš praeities: nors ir atstovauja žmogiškumą, jais siekiama atsikratyti, nes jie stabdo progresą, ateitį. Tuo tarpu filmo blogiukai yra nors ir sustingusio mąstymo, negebantys suprasti kitokių nei jei patys, bet progreso ir technologijų veikėjai. Ši skirtis atskleidžiama net spalvomis: geriečiai, vanduo, meilė – visam tam tenka rausva, rusva spalva, techniniam progresui – žalia. Spalvų susiliejimas ekrane atsiranda būtent susitikus Elisai ir žmogui-žuviai: praeičiai ir ateičiai. Iš tikrųjų visa ši forma yra stiprioji filmo pusė. Kinematografija, muzika, vaidyba – G. de Toro sustygavo viską, ką galėjo, jog pateiktų žiūrovams vizualinį malonumą.
„Forum Cinemas“ archyvas
Aktoriai (ypač blogiuko vaidmenį atliekantis Michael Shannon) vaidina puikiai, tačiau jų veikėjams bei istorijai trūksta įtikinamumo. Sunku įsijausti į menkai tepristatyto žmogaus-žuvies kančias, nelengva suprasti, kodėl taip greit įsiplieskė amfibijos ir Elisos meilė, nelabai įdomi gali tapti net visa antroji filmo pusė. Šios dvejonės aplankys ne visus žiūrovus. Drįstu teigti, jog filmas arba jus pakerės, arba labai nuobodžiausite. Jeigu pasiduosite emocijoms, o ne logikai (suspension of disbelief) ir panersite į „Vandens formos“ vizualiką, veikėjų išgyvenimus – šis filmas yra geriausia, ką šiuo metu galite pamatyti kino teatruose.
Ar „Vandens forma“ puikiai pasirodys ir likusiuose apdovanojimuose, nuskindamas ir geriausio režisieriaus titulą „Oskaruose“? Ko gero. Ar tai geriausias metų filmas? Vargu. Originalus savo forma, filmas tikrai nelyg vanduo – užliūliuojantis, nepastovus, įvairiaspalvis, kintančia tėkme išplaunantis blogiukus ir nešantis tikinčius meile. Turiniu, deja, labiau primena prie vandens išsikerojusius kelmus – šaknimis įsikabinęs į tradicinę pasakojimo giją, „Vandens forma“ neužaugina savo veikėjų ir sudomina toli gražu ne visus žiūrovus. Kaip bebūtų, mėgstantiems pasakiškas istorijas – patiks. Ir ypač tiems, kurių gyvenimus globoja monstrai.
Filmo anonsas:
