Atrodo, jog gyvename pasaulyje, kuriame augant kokybiškos žiniasklaidos, kaip „ketvirtosios valdžios“, poreikiui, ji yra vis labiau dusinama. Randamės laikotarpyje, kuriame informacija yra išlaisvinta tiek ir pasiekia tokius žalingus triukšmo lygius, kad juose paskęsta reikšmingi tyrimai ir išties svarbius klausimus keliančios istorijos apie valstybės ir jos institucijų veikimą bei vidines jose veikiančių „žaidėjų“ rietenas. Ypač kalbant apie abejotinus (o kartais ir galimai korumpuotus) politikų ryšius su išoriniais galios centrais.
Tai, vienok, nenuostabu – galia ir jos centrai ne itin mėgsta konkurenciją. Nestebina ir tai, jog jiems dabartinio informacinio triukšmo ir radikalaus kategoriškumo metas tampa ciniško pasipelnymo platforma, ant kurios, net ir su itin žemais elgesio standartais susiję skandalai (kai kuriems politikams patiems to neslepiant) tampa galimybe savo reitingus „pasikelt kokiais 10 proc.“
Kad ir kaip būtų, tokie virsmai tik rodo, kad kokybiška žiniasklaida (ypač tiriamoji) darosi tik dar labiau būtina, nepaisant kylančios bangos prieš ją, ar net bandymų ja pasinaudoti ją dėl asmeninių interesų. Tą puikiai pademonstravo ir prieš kelerius metus pasirodžiusi Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga „Kabinetas 339“, kuri galbūt iš esmės ir nepakeitė mūsų politikos standartų, tačiau privertė ne vieną lietuvį susimąstyti, kokio institucijų veiklos skaidrumo jis tikisi iš mūsų valstybės.
Režisierės Živilės Mičiulytės dokumentinė juosta „Kabinetas“ taip pat kalba apie kabinetą. Tiesa, ne tą, apie kurį dar visai neseniai buvo taip aktyviai diskutuojama. Filmo autorė žiūrovui leidžia persikelti į kitą barikadų pusę – kabinetą su baltomis sienomis, su kai kur atsilupusiais dažais bei (neduokdie!) neatsidarančiais langais, keliančiais šiokių tokių nepatogumų, kuomet jame randasi daugiau nei vienas žmogus. „Kabinetas“ yra visų pirma žvilgsnis į žurnalistų D. Pancerovo ir B. Davidonytės darbo kasdienybę.
Šia prasme filmas yra savotiškas demitologizacijos pratimas. Čia žiūrovas nepamatys nei „išlaižyto“ ir veržlaus, puikiais grafiniais intarpais atmiežto vakarietiškos dokumentinio pasakojimo stiliaus su „Pono Roboto“ stiliaus protagonistais. Kai kurie pasiges ir labiau mūsų žemyno rytams būdingo publicistinio dramatizmo, „praskiesto“ dramatiniais ir konspiraciniais intarpais ir olandiško pakreipimo kadrais.
„Kabinetas“ yra juosta apie toli gražu ne visada adrenalino pripildytą žurnalistinio darbo kasdienybę, ir tam neblogai pasitarnauja lietuviškam kinui gana dažnai būdingas statiškas stilius bei kadruotės.
„Kabinetą“ simboliškai sudaro du pagrindiniai elementai. Visų pirma, tai paties filmo herojų svarstymai apie žurnalistikos prigimtį, kuri neretai pasirodo kaip donkichotiška – kovojama dėl prasmingų pokyčių, kurie, kaip dažnai suvokiama, taip greitai neateis. Ši, labiau filosofuojanti filmo pusė kviečia žiūrintįjį priartėti prie to, ką reiškia dirbti žurnalistu laike, kuriame riba tarp melo ir tiesos yra taip išblukusi, kad net sunku nuspręsti, kas yra patikimas šaltinis, o kas – ne.
Kaip neperžengti plonos ribos tarp tendencingo rašymo ir leidimo skaitytojui atsirinkti pateiktuose faktuose? Galiausiai, kas nutinka žurnalistui susigadinus savo reputaciją? Ką daryti, kai pati žiniasklaida klaidina?
Visa tai yra ne tik filosofiniai, tačiau ir praktiniai klausimai, kurie ir „Kabinete“ neretai pasirodo kaip diskusijas, o kartais net ir aršokus ginčus generuojančios dilemos, glaudžiai susisiejančios su antruoju filmo elementu – labiau buitinės žurnalisto tikrovės reprezentacija. Šie momentai, varijuojantys nuo skundų dėl biure sklandančių kvapų iki „nuvažiavusio stogo“ nuolatos klausantis vieno ar kito politiko kalbų (vienas geriausių filmo momentų, net jei herojai ir kažko baiminosi) suteikia „Kabinetui“ itin žmogišką, netgi žavų elementą.
Tai priartina ir mus, neretai turinčius „kreivą“ įsivaizdavimą apie tai, kas vyksta žiniasklaidos priemonių kabinetuose, prie turbūt kiekvienam vienu ar kitu aspektu pažįstamos, ne visada romantiškos bet kokio darbo tikrovės. Tokių epizodų net norėtųsi netgi daugiau, nes tai veikia ir kaip nebloga atsvara šiap jau rūškanam viso dokumentinio filmo tonui.
Bet kuriuo atveju, nors „Kabinetas“ ir yra gana lėtas, statiškas ir kartais šiek tiek „šlifavimo“ stokojantis filmas, jis yra prasmingas. Ne tik todėl, kad parodo žmogiškąją žurnalistinio darbo pusę ir kvestionuoja profesijos pagrindus – ne, žiniasklaidoje nedirba vien tik „klaviatūros beždžionės“, rašančios tai, ką jiems paliepė kažkas „iš aukščiau“.
„Kabinetas“ yra ir pagarbą gerai žurnalistikai didinanti juosta, primenanti mums, kad šiame, išties atvirai tendencingų „ruporų“ ir į glamūrą orientuotų vaikščiojančių garsintuvų pasaulyje, yra sąžiningų ir savo darbą mylinčių žurnalistų, kuriuos reikia vertinti. Juk išties, be tokių žmonių, perfrazuojant vieną filmo herojų, labai greitai galime tapti Lenkija. Arba dar blogiau – Vengrija.
Filmo seansus rasite ČIA.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
