VDFF kviečia drąsiai rinktis filmus. Pokalbis su festivalio komanda

21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) žiūrovus pasitinka su naujausiais meninės dokumentikos filmais, nauju vizualiniu identitetu bei šiek tiek pasikeitusia programine struktūra.

„Nusprendėme siekti lygiavertiškumo ir neskirstyti filmų pagal temą, formą ar įvertinimus. Kviečiame drąsiai rinktis filmus iš vienos pagrindinės programos, kurioje sudėti, mūsų manymu, įdomiausi pastarųjų metų dokumentiniai filmai“, –  teigia festivalio komunikacijos vadovė Auksė Podolskytė.

Apie šių metų VDFF ir jo naująjį vizualinį identitetą kalbamės su A. Podolskyte ir dizaineriu, kaligrafu Linu Spurga jaunesniuoju.

Atidarymo filmu pasirinkote 2024 m. Berlyno kino festivalyje pelniusį pagrindinį „Auksinio lokio“ apdovanojimą „Dahomėja“. Kuo jis ypatingas ir svarbus, kad buvo pasirinktas pradėti 21-ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį?

Auksė Podolskytė. Manau, filme keliami svarbūs klausimai. Pačiai režisierei rūpi pagrobtų kultūrinių vertybių grąžinimas, tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ji pradėjo kurti kiną. Nors vaizduojama situacija vyksta Benine, paveldo sugrąžinimas ir saugojimas aktualus ir mums Lietuvoje, ir mūsų regione. Įdomi ir santykio su istoriniu palikimu tema, tapatybės klausimai.

Pagal filme keliamas su paveldu ir jo saugojimu susijusias temas parinkome festivalio atidarymo vietą – kaimynystėje esantį Vytauto Kasiulio dailės muziejų, kur kaip tik turėjo būti atidaryta ukrainiečių menininkės Marijos Prymačenko darbų paroda. Rugsėjo pradžioje sužinojome, kad iš Ukrainos evakuoti darbai pasiekė Lietuvą, tačiau juos reikės restauruoti – į dalį buvo susmigusios stiklo šukės. Ši situacija labai simboliška, ji tik primena apie meno kūrinių trapumą.

Pridėsiu, kad „Dahomėja“ bus rodoma kino teatruose ir po festivalio, filmą platina kino leidybos kompanija „Taip toliau“. Tikslios datos, kada filmas pasirodys, kol kas nėra.

Kiekvienais metais festivalis pristato ir ne vieną lietuvių kūrėjų premjerą. Ar ir šiemet bus galima pamatyti naujausius lietuvių darbus? Kokius?

A. P. Taip, šiemet vyks dvi ilgametražių filmų premjeros ir vieno trumpametražio. „Juoda“ – Paryžiuje gyvenančios lietuvės Aušros Lukošiūnienės filmas apie garsaus architekto Valdo Ozarinsko palikimą. Asmeniškai laukiu pokalbio po peržiūros, kurioje dalyvaus ne tik režisierė, bet ir kartu su V. Ozarinsku kūrusi Aida Čeponytė, architekto dukra Elena Ozarinskaitė. Dar arčiau susipažinti su šio genialaus architekto kūryba galima pasižiūrint jo ir A. Čeponytės drauge sukurtą filmą „Vidurio Europos vyrai“. Rodysime versiją, kuri pernai buvo sumontuota specialiai vasaros peržiūrų ciklui „Gilios upės tyliai plaukia“ (projekto kuratorė – Gerda Paliušytė). Daugelis šio filmo nėra matę.

Taip pat lietuviškoje programos dalyje bus rodomas estų režisieriaus Arko Okk filmas „Mus tebelaikantis ledas“, tęsiantis Baltijos šalių dokumentikos tradiciją. Režisierius pasakoja apie ledo kelią per Baltijos jūrą, kuriuo šimtmečius naudojasi vietiniai gyventojai. Šį kelią jie renkasi ne tik dėl to, kad sutrumpintų savo kelionę dešimčia kilometrų.

„Dumblas“ – Onos Julijos Luko Steponaitytės, Iidos Jonsson ir Ssi Saarinen trumpametražis filmas, kuriame matysime, kaip nesena istorija keičia kraštovaizdį.

Kaip matau, nebeliko eksperimentinės programos, kodėl?

A. P. Jos nebeliko, bet tai nereiškia, kad nerodysime į eksperimentiškumą linkusių, „kitokių“ dokumentinių filmų. Nusprendėme siekti lygiavertiškumo ir neskirstyti filmų pagal temą, formą ar įvertinimus. Kviečiame drąsiai rinktis filmus iš vienos pagrindinės programos, kurioje sudėti, mūsų manymu, įdomiausi pastarųjų metų dokumentiniai filmai. Programa yra aprėpiamo dydžio – 8 ilgametražiai ir 2 trumpametražiai. 

Tikimės, kad žiūrovai bus atviri ir leisis į atradimus.

Nors jos ir neliko jūsų pagrindinės programos filmai drąsus savo temomis ir ryškūs savo raiška. Ką rekomenduotumėt pažiūrėti?

A. P. Besiruošdama festivaliui pažiūrėjau ne visus filmus, kelis pasilikau. Ketinu juos išvysti kino ekrane. Tai – keturias valandas trunkantis „Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“, kurio autorius – dokumentikos klasikas Frederickas Wisemanas. Jis rodo centrinėje Prancūzijoje esantį šeimos restoraną, 55-erius metus išlaikiusį 3 „Michelin“ žvaigždutes. Anot režisieriaus, restorano virtuvėje gimsta meno kūriniai.

Kitas „saugotas“ filmas –  juosta „Tiesioginis metodas“. Vienas iš autorių – menininkas Benas Russellas – atvyko į Vilnių pristatyti šio filmo. Jame vaizduojama vienas svarbiausių Prancūzijos radikalių aktyvistų judėjimų. Šiai bendruomenei pavyko pasiekti reikšmingų pokyčių – jie užkirto kelią oro uosto statybos projektui. Kai kurie iš šių aktyvistų Prancūzijoje net įtraukti į teroristų sąrašą.

Organizuojate Ansio Epnero filmų retrospektyvą. Papasakokit plačiau apie režisierių ir jo filmus, esančius programoje. Prisipažinsiu, šio kūrėjo vardą išgirdau pirmą kartą.

A. P. Nieko nuostabaus, nes šis autorius nebuvo pristatytas Lietuvoje. Apskritai apie kaimynus mažai žinome. Apie A. Epnerą išgirdome iš kinotyrininkės Zane Balčus, kuri pernai dalyvavo VDFF metu vykusioje mokslinėje konferencijoje. Z. Balčus pristatė savo tyrimą apie A. Epnero kūrybą. Pakvietėme ją kuruoti retrospektyvą. Taiga šiemet ji vėl viešės Vilniuje ir kartu su režisieriaus sūnumi, menininku Kristapu Epneru pristatys keturias A. Epnero trumpametražių filmų programas.

Beje, 2019 metais festivalyje esame rodę kito žinomo latvių kūrėjo Herco Franko (1926–2013) retrospektyvą. Kiek jaunesnis A. Epneras ir H. Frankas bendradarbiavo.

Ilgus metus Vilniaus dokumentinių filmų festivalio vizualinį identitetą kūrė dizaineris Marius Žalneravičius, po to trejus metus iš eilės – dizaino ir kūrybos agentūra „younique“. Kaip jums sekasi įsilieti į šį dizainerių kolektyvą?

Linas Spurga. Manau, svarbus VDFF vizualinio identiteto kūrimo aspektas yra laisvė. Kadangi festivalis neturi labai griežtų prekės ženklo stiliaus gairių, o tik įdomias idėjas, kurias nori iškomunikuoti vizualiai, atsiranda daug laisvės pasireikšti kūrėjui ar agentūros dizaineriams.

Festivalis, bendraudamas su dizaineriais, atrodo, kviečia kūrėją išsakyti savo požiūrį, jį vizualiai ištransliuoti žiūrovui ir apskritai kartu pamąstyti apie festivalio filmuose svarstomas problemas, tad iš VDFF yra ir daug pasitikėjimo. Tokius laisvės ir pasitikėjimo principus, rodos, turėjo ir buvę festivalio dizaineriai, todėl jaučiu, kad tiesiog pratęsiu anksčiau įdirbtas idėjas ir turiu galimybę jas vizualizuoti savaip.

21-ojo festivalio vizuale – horizontalios linijos, dominuoja žalia ir mėlyna spalvos, apvalesnis šriftas. Papasakokite, kokia idėja (ar idėjos) už to slepiasi?

L. S. Keli esminiai šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio raktažodžiai, lydėję mane jo vizualinio identiteto kūrime, buvo koegzistavimas, bendruomenė, ryšiai, susikalbėjimas. Jie mano vaizduotėje susijungė į kitą, labiau vizualų, žodį „audinys“ ir jūsų minėtas horizontalias linijas. Festivalio dizaine  matomas bendruomenės audinys vietomis suiręs, sutrūkinėjęs, primenantis, kad kartais sugyvenimas nėra lengvas ar patogus. Iš sueižėjusių vizualo taškų, savotiškų sužeidimų, sklinda signalas, į kurį reikia nukreipti dėmesį, siekiant iš tikrųjų sugyventi.

Kuriate leidyklos „Rara“ viršelius, esate dirbęs su medijų edukacijos ir tyrimų centru „Meno avilys“, „Skalvijos“ kino centru. Ar laisvai samdomo dizainerio darbas yra vienintelė jūsų veikla?

L. S. Paprastai save pristatau kaip kaligrafą ir grafikos dizainerį. Kuriu netradicinės kaligrafijos kūrinius, kartais surengiu personalines parodas, taip pat turiu kassavaitinius kaligrafijos kursus, retkarčiais su kaligrafijos užsiėmimais išvažiuoju į kitus Lietuvos miestus. Be to, 2017–2022 metais Vilniaus dizaino kolegijoje dėsčiau Tipografijos ir šrifto dalyką, tad ir pats dirbu leteringo ir šrifto dizaino srityse, esu kūręs kaligrafinių logotipų ir dirbęs su eksperimentinių šrifto dizaino projektais.

Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie savo darbo metodus? Kokiais principais remiatės kurdamas grafinį dizainą?

L. S. Bet kokio projekto vizualizavimas gana tiesmukas: gaunu jo koncepciją, remdamasis ja eskizuoju galimus dizaino variantus, mėgstu tą daryti tiesiog pieštuku į sąsiuvinį. Tuomet žiūriu dizainų pavyzdžius iš Lietuvos ir svetur, jei prireikia – ir iš istorijos. Kartais žiūriu juos semdamasis idėjų, o kartais tam, kad netyčia nepakartočiau matytų sprendimų ar ką tik mieste reklamuotų plakatų motyvų. Įsikvėpdamas iš kolegų toliau eskizuoju ir ieškau originalaus, bet ir pakankamai šiuolaikiško, iš dabartinio dizaino konteksto neiškrentančio, sprendimo.

Kalbant apie principus, be minėto šiuolaikiškumo visada stengiuosi, kad dizainas – knygos viršelis ar festivalio plakatas – gerai atspindėtų projekto idėją, ir tą darytų nepažodžiui. Dažnai griebiuosi atmosferinių dizaino sprendimų, o ne, sakykime, aiškių vizualinių metaforų ar koncepcijos iliustravimo. Taip pat man svarbi kokybiška ir šiuolaikiška tipografika – savo dizainuose renkuosi naudoti naujai sukurtus šriftus, kurie pulsuoja šiandieniniais trendais. Madų nesivaikau, bet, man atrodo, grafikos dizaino srityje labai lengva nuklysti į senovę arba, ieškant didelio išskirtinumo, atsidurti tokioje kūrybos plotmėje, kurioje liksi nesuprastas.

Šalia to, kiek pavyksta, visada stengiuosi, kad mano kuriamas dizainas būtų aiškus ir patogus naudoti. Kadangi dabar įprasta bet kokio renginio plakatą ar vizualą adaptuoti į banerius, feisbuko viršelius, instagramo story formatus, tai dizainas turi efektyviai tilpti į visus tuos nustatytus rėmus ir nesukelti suvokimo problemų nei žiūrovui, nei naudotojui, keliančiam dizainus į socialinius tinklus.

Tad stengiuosi atsižvelgti į problemas, kurias sukuria soc. medijų ar kitų tinklų sukurti apribojimai ir jas išspręsti už vartotojus. Žodžiu, mano dizainuose jungiasi įtaigus vizualumas ir taikomasis dizaino aspektas.

Kuo skiriasi kino festivalio plakato kūrimas nuo knygos viršelio?

L. S. Šiaip abiejų krypčių kūrybos metodai beveik identiški, apie juos šiek tiek kalbėjau anksčiau, bet ir tikslai panašūs – sukurti ryškų, įsimenantį vaizdą, kuris būtų nesunkiai suvokiamas, gerai atpažįstamas ir patogus naudoti. Bet, žinoma, yra ir skirtumų.

Viršelių kūrimas RARA leidyklai nuo VDFF ar bet kokio kito festivalio ar renginio dizaino skiriasi tuo, kad leidykla nuolat leidžia knygas ir vizualiai jos turi būti panašios. Leidykla turi specifinį stilių, į kurį reikia pataikyti kuriant viršelius naujoms knygoms, todėl viršelio dizainas turi ne tik perteikti knygos turinį, bet ir pratęsti anksčiau suformuluotą leidyklos vizualinę tapatybę – naudojama spalvų gama, fotografijos ir šriftų stilius turi komunikuoti rariškumą. Kai kuriu grafikos dizainą renginiui, galiu sukurti momentinį vizualą, kuris neturi pratęsti kažkokio ankstesnio sutarto stiliaus, todėl, galima sakyti, turiu daugiau laisvės.

Be knygos viršelio dar yra ir knygos vidaus klausimas. Jo dizainas turi būti kažkiek nuosaikesnis, kad knyga būtų perskaitoma ir kelis šimtus puslapių skaitytojo nelydėtų koks nors erzinantis sprendimas. Negana to, RARA leidykla leidžia skirtingo turinio knygas, o principinį maketą naudojame tą patį, vadinasi, jį reikėjo sukurti tam tikra prasme neutralų, kad teksto stilius nesikirstų su knygų turiniu.

Galiausia, skiriasi auditorija. Festivalio žiūrovai ir leidyklos skaitytojai galbūt kartais yra tie patys žmonės, bet informacija apie kiną ir knygas juos pasiekia skirtingai. Leidykla turi savitą stilių, kurio iš dalies tikimasi ir pagal jį knygos atpažįstamos, be to, knygos leidžiamos nuolatos, todėl jų (vizualinė) komunikacija nebūtinai turi būti dominuojanti. VDFF vyksta kartą per metus, todėl, manau, jo komunikacija gali būti ryškesnė ir labiau atkreipianti į save dėmesį.

Koks jūsų paties santykis su kinu – ar dažnai lankotės, kokį kiną mėgstate? Ar žiūrite dokumentinį kiną?

L. S. Mėgstu filmus ir gana dažnai lankausi kine, nors norėčiau dažniau. Laukiau ir VDFF pradžios, nes mėgstu dokumentinį kiną. Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad mėgstu Wernerio Herzogo dokumentinius filmus (nes kas nemėgsta), todėl ypač džiaugiausi praėjusių metų festivalio programa.

Bet VDFF nustebina savo atradimais ir įvairiaspalve dokumentinio kino palete, pats neturiu daug laiko ieškoti gerų filmų, tuo labiau gilintis į tarptautinių festivalių programas, tai smagu, kad galiu nueiti į „Skalviją“ ir pažiūrėti kruopščiai atrinktus dokumentinius filmus. O ką jau kalbėti apie malonumą filmų festivaliui sukurti dizainą.

Be dokumentinių filmų ir apsilankymo VDFF šiaip esu KINFO „Pamatyk kine“ seansų mėgėjas, juose neretai lankausi su draugais. Šį rudenį jau turiu bilietus į kelis filmus.

Žodžiu, tikrai žiūriu filmus ir neretai – kino teatre. Filmai, panašiai kaip knygos, įkvepia kūrybai, bet kartu ir kelioms valandoms ištraukia iš realybės, o tai padeda šiek tiek atsitraukti nuo kasdienių darbų ir minčių, taip pat skatina susikaupti naujoms idėjoms ir pasakojimams. Eskapizmas virsta kontempliavimu.

Iš kur semiatės idėjų savo kūrybai? Ką veikiate laisvalaikiu?

L. S. Be filmų, idėjų kūrybai semiuosi iš knygų, kitų dizainerių ar menininkų kūrinių, nauji projektai taip pat iššaukia naujus apmąstymus, kurie lemia nematytų dizainų atsiradimą. Labai tikslingai įkvėpimo neieškau, esu girdėjęs sakant, kad įkvėpimas atsiranda bedarant, todėl prie balto lapo nesikankinu, pradedu daryti ir idėjos bei vaizdai ima rastis.

O mano laisvalaikis (kai jo turiu) labai paprastas, skaitau, žiūriu filmus, mėgstu pasivažinėti dviračiu ar nueiti palaipioti sienomis. Esu visai patenkintas savo kūrybiniu darbu, todėl mano laisvalaikis ramus ir iš pažiūros niekuo neypatingas.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas