VDFF programos sudarytoja Ona Kotryna Dikavičiūtė: visus šių metų festivalio filmus vienija meilė

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) prasideda šiandien, rugsėjo 24 d. Tai pirmas didesnis kino festivalis Lietuvoje, vykstantis po karantino. Jis kvies žiūrovus žiūrėti filmus kino salėse ir namuose. Festivalio programa tikrai nemaža: penkios programos ir 30 įvairių dokumentinių filmų.

„Buvimas izoliacijoje atsiskleidžia ir mūsų Pagrindinėje programoje. Žmonių, žmogiško kontakto, kino žiūrėjimo kartu ilgesys. Festivalio filmai kalba apie žmonių tarpusavio santykius ir ieško būdų, kaip juos palaikyti, kaip juos keisti“, – festivalį apibendrina viena iš VDFF programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Kokios dokumentinio kino pasaulinės tendencijos, kokios vyrauja temos šiuolaikiniuose dokumentiniuose filmuose?

Sudarinėdamos programą pastebėjome, kad dažnai pasitaiko dokumentinio kino, kuris naudoja archyvinę medžiagą (Found footage documentary cinema). Jo yra pakankamai daug, jis yra asmeninis ir intymus. Rasta archyvinė medžiaga naudojama ir politiniams dokumentiniams filmams kurti. Temos labiau priklauso nuo festivalių, o bendresnio pobūdžio festivaliuose temos įvairios, labiau išryškėja filmų formos aspektai.

O ar nėra tendencijos kurti filmus apie virusus, pandemiją, apie žmonijos išnykimą? Ar kūrėjai jau reflektuoja šia tema?

Kol kas dar nepastebėjau. Manau, filmų šia tema pamatysime kitais ar dar kitais metais. Neišvengimai tema atsispindės dokumentiniame kine, nes ši situacija yra ypatinga. Mačiau šiuolaikinio videomeno kūrėjų darbų, kurie reflektuoja buvimą izoliacijoje, bet tai nėra griežtai dokumentinis kinas. Atrinkinėdamos programą apsvarstėme porą filmų, kurie buvo nufilmuoti pro langą.

Kaip pandemija ir karantinas paveikė VDFF organizavimą?

Tiesą sakant tai buvo labai geras laikas atrinkinėti filmus. Visos buvome izoliacijoje, „Skalvijos“ veikla irgi buvo sustojusi, turėjome daug gražaus laiko žiūrėti filmus ir apie juos nuodugniai kalbėti.

Leidome sau pasidaryti išsamią atranką. Kiekvienam filmui galėjome skirti pakankamai laiko, jį apsvarstyti.

Manau, buvimas izoliacijoje atsiskleidžia ir mūsų Pagrindinėje programoje. Žmonių, žmogiško kontakto, kino žiūrėjimo kartu ilgesys. Festivalio filmai kalba apie žmonių tarpusavio santykius ir ieško būdų, kaip juos palaikyti, kaip juos keisti.

Taip pat buvo labai įdomu stebėti, kaip kiti festivaliai persiorientuoja į internetinę erdvę, kokius naudoja įrankius, kaip keičiasi festivalių komunikacija ir visas organizavimas. Turėjome laiko pasinagrinėti gerąją užsienio festivalių patirtį.  VDFF įgavo naują formą, jis vyks ir kino salėje, ir „Skalvijos“ virtualioje salėje.

Ar visi festivalio filmai bus internete, ar tik dalis? Ir kiek laiko, ar po festivalio juos bus galima rasti ir pažiūrėti?

Specialioji programa „Įrėminti likimai“ bus talpinama „Meno avilio“ „Nepriklausomoje sinematekoje“. Joje filmai bus nuo festivalio pradžios iki jo pabaigos, o „Skalvijos“ virtualioje kino salėje bus dalis programų filmų.

Tai yra svarbu, nes festivalis „fiziškai“ vyks tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o dabar turėsime virtualią prieigą, tad filmus galės pamatyti daugiau žmonių.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Yra filmų, kurie netinka žiūrėjimui per kompiuterį namuose. Vieni tokių būtų „Barzakh“ ir „Mano meksikietiškas riestainis“. „Barzakh“ yra labai tamsus, jį reikia žiūrėti tamsioje kino salėje ir susikaupus, o „Mano meksikietiško riestainio“ garso dizainas, tekstas, istorija ir dokumentalumas yra labai originalūs. Dėl pasirinktų režisierės sprendimų jį verta žiūrėti kino salėje.

O kokių saugumo priemonių imsitės, kad žmonės nebijotų ateiti į kino sales?

Laikysimės visų saugumo rekomendacijų: kaukių dėvėjimas, rankų ir paviršių dezinfekcija, žmonės sėdės nustatytais atstumais. Jeigu žmonės ateis dviese, leisime jiems susėsti kartu, bet jei ateis po vieną, turės laikytis atstumo.

Ar į festivalį atvyks svečių, gal susitikimai su režisieriais bus organizuojami internetu „gyvai“, ar visgi filmus pristatinės patys kūrėjai?

Kūrėjų ar režisierių dalyvavimas visuomet yra svarbus. Jie su tais veikėjais, kuriuos mes matome ekrane, ir su ta medžiagą, kurią nufilmuoja, praleidžia labai daug laiko. Būna įdomu išgirsti, koks jų santykis su ja. Juk daug medžiagos į filmą neįdedama, daug ko nesužinome. Visada būna įdomu išgirsti jų tiesioginę patirtį.

Visi pokalbiai su režisieriais iš Pagrindinės ir „Anapusybės antropologijos“ programų bus prieinami internete: Skalvijos „Youtube“ ir „Faceboook“ paskyrose, VDFF puslapyje prie filmų aprašymų. Žiūrovai galės juos peržiūrėti sau patogiu metu – ar renkantis filmą, ar jį jau pažiūrėjus.

Peterio Watkinso ir Įrėmintų likimų programų filmus pristatinės kino kritikai, menininkai ir tyrėjai.

Vyks ir gyvi susitikimai su svečiais. Atvyksta Peterio Watkinso sūnus Patrickas Watkinsas kartu su dviem aktoriais iš filmo „Komuna (Paryžius, 1871)“ . Susitikimai su jais vyks Vilniuje ir Kaune.

Festivalyje yra nemažai programų. Galite plačiau papasakoti apie „Anapusybės antropologijos“ programą, kaip ji vyks, kokie tai filmai ir kas lauks žiūrovų?

Kai atrinkinėjome šios programos filmus, ieškojome tokių, kurie atlieptų tarpinę būseną, kurioje buvome tuo metu. Karantinas, pandemija, nežinomybė, mirties priartėjimas mums pačioms ir žmonėms sukėlė daug klausimų. Kalbėdavome su artimais žmonėmis, kokie klausimai jiems kyla, norėjosi, atsižvelgiant į visą kontekstą, ieškoti filmų, kurie kalbėtų šitomis temomis.

Sudarant šią programą vienas iš raktinių žodžių buvo thin place. Šis terminas yra atėjęs iš keltų mitologijos. Jis nuskamba ir filme „Antra rega“. Jis reiškia vietą, kurioje pomirtinis pasaulis priartėja prie mūsų. Tai vieta, kurioje vaidenasi, girdimi keisti garsai, jaučiami keisti jausmai. Kiekvienas programos filmas atliepia šį terminą.

Filme „Lapu“ sapnas yra erdvė, kurioje vyksta tų dviejų pasaulių susijungimas. Jame pasakojama apie jauną merginą, į kurios sapną ateina jos pusseserė. Šis sapnas laikoma ženklu, kad ji dar nepaliko šio pasaulio, todėl reikia atlikti ceremoniją, kuomet kaulai yra iškasami, nuplaunami ir iš naujo perlaidojami. Įvyksta ritualinis atsisveikinimas.

Filmas „Ajahuaska – kosminė kelionė“ bus ne tik VR filmas, bet ir instaliacija bei paroda. Režisierius  Janas Kounenas pats vyko į Pietų Ameriką ir dalyvavo ritualuose, fiksavo savo patirtis. Bus eksponuojama ir jo piešinių paroda. Joje bus ir asmeninių išgyvenimų, kuriuose jisai pasakoja, kas vyko ir kas su juo dėjosi ritualų metu. Bus ir antropologinės medžiagos apie patį ritualą. Šamaniškų dainų su vertimais, nes jos yra svarbi ritualo dalis, jos yra tarsi vedliai.

Vieno seanso metu, kuris truks apie 25 minutes, keturi žmonės galės pažiūrėti vaizdo įrašą su virtualios realybės akiniais. Bus ir speciali scenografija, kad patirtis būtų kuo tikroviškesnė. Laikysimės visų saugumo reikalavimų, dezinfekuosime akinius. Turėsime ir vienkartinius „akinius“, kuriuos reikės užsidėti ant veido prieš dedantis VR akinius. Taip pat žmonių prašysime atsinešti savo ausines.

Kokie be atidarymo filmo bus rodomi lietuviški darbai?

„Įrėmintų likimų“ programoje bus rodomas Roberto Verbos filmas „Senis ir žemė“. Jis buvo suskaitmenintas ir restauruotas „Meno avilio“. Dar bus Janinos Lapinskaitės „Našlių pakrantė“, o atidarymo filmas bus „Gustoniai Gustonyse“.

„Įrėmintų likimų“ programa koncentruojasi į Vidurio ir Rytų Europos kiną. Tai antropologiniai dokumentiniai filmai, kurių centre atsiduria žmogus ir jo kasdienybė, gyvenimas ir kultūra. Tai filmai, kurie tyrinėją žmogiškumą.

Dar vienas ryškus programos darbas yra lenkų režisieriaus Marcelo Łozińskifilmas filmas „Viskas gali atsitikti“. Tai lenkų dokumentinio kino klasika. Jame režisierius fiksuoja savo šešiametį sūnų, kuris vaikšto parke ir žmonių klausinėja egzistencinių klausimų. Šiame filme yra daug betarpiško žmogiškumo. Visi „Įrėmintų likimų“ programos seansai bus nemokami – reikės tik „Skalvijos“ kasoje prieš seansus pasiimi nemokamą bilietą.

Gal kokia tema vienija visą pagrindinę programą, o gal tai – ryškiausių jūsų pastebėtų darbų rinkinys?

Pagrindinės programos nuotaika ir tema tapo iš šių metų VDFF tema – kalba apie meilę. Ne tik apie romantinę meilę, taip pat apie meilę tarp draugų, meilę sau, meilės savo šaliai. Būtent tai ir vienija visus šiuos filmus.

Vienas ryškiausių programos filmų – „Mano Rembrantas“. Jo režisierė yra žinoma dokumentinio kino pasaulyje, gavusi įvairių apdovanojimų. Tai filmas detektyvas apie meno mylėtojus. Jame sutinkame įvairių meno kritikų, Rembranto žinovų, senų aristokratų, kurie jo paveikslus bučiuoja lūpomis, perstato namus, kad moteris iš portreto į juos žiūrėtų būtent iš tinkamo kampo.

Dar vienas filmas ryškus darbas – „Pilietis K“. Tai Alexo Gibney režisuotas filmas apie Michailą Chodorkovskį. Kai svarstėme apie šį filmą, supratome, kad jis labai svarbus. Jis padeda suprasti, kas atsitiko, kad Vladimiras Putinas atėjo į valdžią ir kodėl jis taip ilgai išsilaikė joje, kaip susiformavo šis rėžimas. Šį filmą sveika pažiūrėti jauniems žmonėms, kurie neatsimena 90-ųjų nuotaikos. Jis puikiai ją perteikia ir paaiškina, kaip iškilo oligarchai. Pats M. Chodorkovskis kaip asmenybė yra labai įdomus, jo įsitikimai, pažiūros ir charakteris yra įkvepiantys.

Pakalbėkime apie Peterio Watkinso programą. Kas tai per režisierius ir kokie filmai bus parodyti jo retrospektyvoje?

Peteris Watkinsas yra labai svarbus režisierius kino istorijoje. Žmonėms, kurie domisi dokumentiniu kinu, verta susipažinti su jo filmais. Jis yra laikomas mokumentikos pradininku. Tai žanras, kuriame vaidybinės priemonės naudojamos dokumentiniam turiniui sukurti, arba naudojama dokumentinė forma, tačiau pasakojimas yra netikras. Režisierius siekdamas iškelti socialines ir politines problemas, daugiausiai susijusias su žiniasklaidos ir medijų manipuliacijomis, derina dokumentalumą su vaidyba.

P. Watkinsas ilgai gyveno Lietuvoje. Jo žmona yra lietuvė ir jie čia praleido nemažai laiko. Režisierius gavo „Oskarą“ už filmą „Karo žaidimai“ (The War Game, 1966). Vienu metu jis dirbo BBC televizijoje dokumentinių filmų režisieriumi. Kai buvo sukurtas filmas „Karo žaidimai“, BBC (kuri ir užsakė jo sukūrimą) atsisakė jį rodyti ir filmas praleido 20 metų „ant lentynos“. Jiems pasirodė, kad jame per daug politinės esamos sistemos kritikos.

Jame pasakojama apie atominio karo grėsmę. Sukurtas fiktyvus siužetas, kur svarstoma kas nutiktų, jei ant pietryčių Anglijos būtų numesta rusų atominė bomba. Filme stebime spekuliuojamas atominio karo pasekmes.

Kitas esminis režisieriaus filmas „Komuna (Paryžius, 1871)“. Tai trijų su pusę valandos filmas, kuriame parodoma Paryžiaus komuna. Vaidina daugiau nei 100 neprofesionalių aktorių, kurie diskutuoja apie politines ir socialines problemas.