VDFF programos sudarytoja Vilma Levickaitė: visada ieškome autorinės, meninės dokumentikos

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet žiūrovus kviečia atsiverti naujiems požiūriams ir susipažinti su naujausia menine dokumentika iš viso pasaulio. Ji tikrai bus labai įvairi, intriguojanti ir atverianti naujus mąstymo kelius. Festivalyje vyks ir dvi lietuvių režisierių filmų premjeros, unikalaus kino kūrėjo Peterio Mettlerio retrospektyva bei žiūrovai galės pasinerti į virtualios realybės patirtis.

Apie šių metų festivalio filmus kalbamės su viena iš jo programos sudarytojų, „Skalvijos“ kino centro direktore Vilma Levickaite.

Kad patektum į kino teatrą, dabar jau reikia galimybių paso.  Ar pagerėjo situacija po jo pradėjimo naudoti, ar kas nors pasikeitė?

„Skalvijoje“ niekas nepasikeitė. Pavyzdžiui, mūsų kolegos, didieji kino teatrai, sako, kad pas juos lankytojų padvigubėjo.

Dėl valgymo apribojimų jie negalėjo pardavinėti maisto. Kadangi visą vasarą buvo uždrausta valgyti kino teatre, jie dėl to labai nukentėjo ir prarado daug pajamų. Jie teigia, kad šis draudimas sumažino lankomumą.

Mūsų kino teatro žiūrovų lankomumas dar nėra atsistatęs. Matome tendenciją, kad žiūrovai yra daug reiklesni. Jeigu pasiūlome kažką aktualaus, pavyzdžiui, režisieriaus Wong Kar Wai`jaus retrospektyvą, tuomet salės būna pilnos. Išpardavėme visus seansus. Bet jeigu repertuare pasirodo naujas europietiškas filmas, tada jo žiūrėti žmonės neina. Seniau žiūrovų pasiskirstymas buvo tolygesnis.

Galbūt atsirado daugiau saugumo. Žmonės jaučiasi saugiau, jie žino, kad salėje sėdi žiūrovai, kurie turi galimybių pasą. Bet yra tų, kurie jų neturi. Ta grupė, kuri nerimavo dėl saugumo, įvedus pasą, atėjo, o tie žmonės, kurie neturi paso, nebeateina. Tos grupės vieną kitą kompensavo.

Šių metų VDFF šūkis yra „Atviros trajektorijos“. Kaip jis atliepia visą festivalio nuotaiką, kokia ji bus?

Pagrindinę festivalio temą sugalvoti nėra lengva ir yra iššūkis. Kas yra dokumentinis kinas? Tai konkrečių žmonių gyvenimo fragmentai. Patys festivalio filmai suteikia galimybę pratęsti mintis, juk personažų gyvenimai nesibaigia, jie turi kažkokias trajektorijas. Kažkuria prasme ir mes tuose gyvenimuose sudalyvaujame įnešdami savo trajektorijas.

Jūs nesate vienintelis dokumentinių filmų festivalis. Yra didesnis „Nepatogus kinas“. Kuo skiriatės nuo jų, koks jūsų išskirtinumas?

Festivaliai koegzistuoja jau ilgą laiką. Iš pradžių buvo labai aiškus šių festivalių skirtumas. „Nepatogiam kinui“ buvo svarbiausia žmogaus teisių tema. Jie mažiau kreipė dėmesio į filmus, jo formą, kūrybiškumą ar autorystę. Jiems buvo svarbiau, ką norima tais filmais pasakyti, negu, kaip norima pasakyti.

Mes visada ieškojome autorinės, meninės dokumentikos. VDFF gal buvo mažiau svarbu, kas pasakoma, labiau kreipėme dėmesį, kaip pasakoma, ieškojome formos, autorinio braižo ir požiūrio.

Vėliau pasikeitė jų požiūris. „Nepatogus kinas“ pradėjo kviestis programų kuratorius iš kino meno srities. Jų ambicijos išaugo. Dėl to mes vėliau supanašėjome. Bet vis tiek jie lieka labiau prie žmogaus teisių klausimų. Jei filmas nėra nepatogus, į jų programą jis nepatenka, o į mūsų patenka. Tuo ir skiriamės.

Kokia yra šių metų pagrindinė programa ir jos ryškiausi filmai? Joje yra septynios dokumentikos, kas juos vienija, ar tai ir yra tos atviros trajektorijos, kurios kvies praplėsti akiratį?

Pagrindinėje programos filmai „pastovi patys už save“. Jie nekonkuruoja. Kiekvienas yra stiprus, profesionalus ir išbaigtas. Dokumentikos skirtingos tiek tematiškai, tiek forma.

Filmas „Anny“, yra socialinės dokumentikos pavyzdys. Jame mažiau svarbi estetika, stilius, techniniai elementai. Jo režisierė Helena Treštikova turi unikalų metodą: ji filmuoja savo herojus labai ilgai. Gali būti ir 20-30 metų. Taip gimsta unikalus jos kino stebuklas. Per pusantros valandos pamatome, kaip atsiskleidžia žmogaus likimas, kaip dūžta viltys, neišsipildo svajonės, nepasiekiami tikslai. Dažnai tų žmonių likimai būna sudėtingi. Tai filmai, kurie stipriai paveikia.

Kita programos dokumentika yra „Faya dayi“. Tai irgi filmas socialine tema. Jame paliečiama emigracijos temą. Jaunuoliai nori emigruoti iš Afrikos. Filmas yra pabrėžtinai stilizuotas. Kiekvienas kadras yra kaip paveikslas. Visos rodomos negandos nublanksta prieš kadro ir vizualinės minties grožį.

„Kruvina nosis, vėjas kišenėse“ yra vaidybinis filmas, tiksliau, dokumentikos ir vaidybinio filmo hibridas. Žiūri kaip dokumentiką, galvoji, kaip pavykto viską autentiškai nufilmuoti, o iš tikrųjų viskas yra surežisuota. Antrame plane įdomiai atsiskleidžia JAV portretas. Kiekvienas veikėjas turi istoriją, kuri susijusi su tam tikra JAV problema.

Klasikinis filmas yra „Tranzistorių seserys“. Jame chronologiškai pasakojama istorija, praeitis, kuri praėjo. Tačiau perspektyva yra feministinė. Žinome, kad istoriją pasakoja vyrai. Yra užrašoma vyrų istorija – history. Čia bus herstory. Pasakojama eksperimentinės muzikos, garso meno istorija per moterų kūrėjų prizmę.

Penktasis filmas yra „Raganos iš Rytų“. Galima sakyti, jog jis yra šių metų VDFF vizitinė kortelė.  Jame pasakojami įdomūs istoriniai įvykiai, kurių Lietuvoje nežinome. Ar kas nors žino faktą, kad japonių moterų tinklininkių rinktinė laimėjo Olimpiadą? Jos nebuvo profesionalios sportininkės, jos buvo fabriko darbuotojos. Vakarais po darbo treniruodavosi. Sportininkės pasiekė tokį lygį, kad buvo nenugalimos.

Dar viena dokumentika – „Svyrantis žmogus“. Filmas yra apie tikrą žmogų, poetą, ir jo gyvenimą. Tai labai jautrus darbas, net sunku nupasakoti. Yra daug filmų, kuomet pasakojamas tekstas, istorija, žmogaus gyvenimas, ir jį lydį asociatyvūs vaizdai. Mums pasirodė, kad tai yra geras tokio kino pavyzdys. O „Paskutinės dienos prie jūros“ yra „atmosferinis“ filmas. Jame nėra faktų, istorinių žinių, tačiau „pagaunamos“ tam tikros nuotaikos. Tai labai nostalgiška dokumentika.

Šiais metais VDFF yra dvi specialiosios programos – tai „Žemės stebėtojai“ ir virtualios realybės. Kokie pagrindiniai filmai, temos? 

Kiekvienais metais turime teminę programą ir filmus surenkame pagal tam tikrą temą. Tai nėra lengva padaryti. Nėra taip, kad sugalvojame temą ir tuomet renkame filmus. Žiūrime daug darbų ir ieškome filmų, kurie vienas su kitu yra panašūs, gryniname temą. Jau pernai kilo idėja surinkti filmus, kurie būtų susiję su mėnuliu. Ne tiesiogiai kaip su palydovu, bet įvairiais pjūviais. Norime pažiūrėti plačiau, kas žmogui yra mėnulis, kodėl jis jo taip siekia, tyrinėja, į jį skrenda.

Programoje „Žemės stebėtojai“ yra trys dokumentikos, kurios yra kaip planetos visatoje, skraido. Kiekvienas filmas yra atskira perspektyva, požiūrio kampas į žemę: arba tu žiūri į žemę iš kosmoso, arba tu žiūri į žemę iš žemės gelmių.

Filmai skirtingi, sukurti skirtingais laikotarpiais. Ne visi yra nauji. Yra filmų, kurie jau yra tapę klasika, pavyzdžiui, eksperimentinis filmas „Tamsioji Mėnulio pusė“ (rež. William Karel). Tai vienas ryškiausių mokumentinio kino pavyzdžių. Jame nėra naratyvo, tik vaizdo eksperimentai. 

Virtualios realybės filmai yra nauja sritis. Nenorime atsilikti, mums įdomūs technologiniai dalykai. Kol kas jų technologinė pusė yra stipresnė nei siužetinė. Žiūrėjome daug filmų ir ieškojome meniškai vertingiausių. Norėjome, kad jie būtų nors kiek dokumentiški. Pernai rodėme vieną virtualios realybės filmą, tiksliau, projektą, o šiemet bus keturių filmų programa.

„Po sprogimo“ yra dokumentikos grynuolis, o „Svetimšalis: grafiški prisiminimai virtualiojoje realybėje“ dokumentiškas tik tiek, kad tai yra tikro žmogaus pasakojimas, prisiminimai, vizualiai pasitelkta labai įdomi animacija. „Jūra, kurią žmonės vadina tamsiaisiais vandenimis“ tarsi iš tikrųjų leidžia panirti į jūros gelmes, o „Orbital vanitas“ yra mažiausiai dokumentinis. Bet jis gražiai susišaukia su „Žemės stebėtojų“ programa. 

Kaip manote, kinas toliau plėtosis virtualios realybės kryptimi, ar kinui ji neįdomi? Yra kūrėjų, kurie kuria, žvelgia į priekį, ar galvoja, kad čia tik „namų kino“ priedas?

Manau, kūrėjai ateityje tyrinės ir kurs pasitelkdami šią technologiją. Ar ji pakeis 2D? Nemanau. Niekas jos nepakeis. Juk 3D neišpopuliarėjo. Negirdėjau tyrimų, kodėl taip atsitiko. Yra ir daugiau technologijų, kurios netapo populiarios.

Virtualios realybės technologija turi daugiau galimybių nei kitos, bet nesu tikra, ar ji bus lygiavertė 2D filmui. Manau, ji vystysis kaip atskira kryptis, kuri nekonkuruos su 2D filmais. Ji plėtosis kaip technologinė forma, kuri ateityje gali pasiekti geresnį meninį lygį.

Kiekvienais metais organizuojate pasirinkto kūrėjo retrospektyvą. Šiemet dėmesį skiriate Peteriui Mettleriui. Kodėl jį pasirinkote, apie ką jo filmai, kas tai per režisierius?

Peteris Mettleris balansuoja tarp disciplinų, tarp ribų, tarp žanrų. Jis kuria ne tik kiną, bet ir muziką. Mėgsta bendradarbiauti su įvairių sričių menininkais. Jo kino darbai irgi yra labai įvairūs. Dalis yra eksperimentinių, dalis vaidybinių filmų, yra eseistinių.

Yra žinomiausi trys jo darbai, kuriuos irgi rodysime. Žinomiausias yra „Lošimai, dievai ir LSD“, kiti du – „Šviesos paveikslas“ ir „Laiko pabaiga“. Jie yra mąstymo ir apmąstymo filmai, kai režisierius-žmogus išsirengia į kelionę ir filmuoja aplinką. Filmus lydi užkadrinis tekstas, kuriame girdime kūrėjo filosofiją.

Šio režisieriaus filmai turėtų patikti žiūrovui, kuris mėgsta panagrinėti kino meno užkampėlius ir pačią kino kalbą.

VDFF įvyks dvi lietuviškų filmų premjeros. Kas tie du lietuviški filmai ir apie ką jie?

Kiekvienais metais norime festivalį atidaryti ir jame parodyti lietuviškų filmų. Taigi VDFF atidarys Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo trumpametražis filmas „Auksinis flakonas“. Tai gana klasikinis lietuviškos dokumentinės kino mokyklos pavyzdys. Galima sakyti, kad tai stebimoji dokumentika. Nors iš tikrųjų parežisuota stebimoji dokumentika. Rodomi žmonės, esantys tam tikrose aplinkybėse, jie stebimi, bandoma užfiksuoti kadrus, kurie turėtų prasmę.

Kita premjera – filmo „Nevermore“. Jo autorė Gerda Paliušytė yra iš šiuolaikinio meno lauko, o jos naujas darbas padeda plėsti šiuolaikinės meninės lietuvių dokumentikos ribas. „Nevermore“ yra konceptualus kino kūrinys apie gotikinę literatūrą, apie Edgarą Allaną Po ir jo memorialinį namą Baltimorėje. Kalbama apie Baltimorės miestą, jo problemas.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas