Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) metu vienas iš labiausiai įstrigusių filmų buvo režisieriaus Kasparo Astrupo Schrioderio filmas „Išsinuomok šeimą“ („Lej en Familie A/S“).
„Išsinuomok šeimą“ režisierius – danų kilmės vaizdo menininkas ir dizaineris Kasparas Astrupas Schrioderis – nemažai laiko praleido Azijoje ir Tokijuje, kuriame turėjo progos intymiau susipažinti su įvairiais Japonijos visuomenės aspektais. Nors filmo pavadinimas siūlo „išsinuomoti šeimą“, jo tikslą būtų tiksliau formuoti kaip galimybę išvysti už tviskančios paradinės pusės dažnai nepastebimos ne tokios jau patrauklios šalies visuomenės pusės.
Japonija. Kamera sufokusuoja vaizdą į metro žygiuojantį vyrą. Iki skausmo visiems į darbą kasryt tuo pačiu maršrutu skubantiems Japonijos didmiesčių gyventojams pažįstamas vaizdas. Tačiau šiam vyrui kiekvienas praėjimas pro metro vartelius – tarsi kelionė į save. Ruičis – įpusėjęs penktą dešimtį vedęs dviejų berniukų tėvas, kurio didžiausia svajonė yra nukakti į gal šimtąkart mažesnio šurmulio kamuojamus Havajus, kur galėtų nusiplauti visas jį ėdančias problemas. „Esu Havajų ekspertas“ , – sako vieną knygą po kitos apie šį salyną ryjantis vyras. Galbūt ne tokia charakteringa ir svarbi detalė – Ruičį žmonės samdo, kad jis ar kas nors iš jo 32-ejų asmenų trupės suvaidinti prarastus šeimos narius, tam japonas yra įkūręs firmą ne tiek linksmu, kiek dviveidiškumu dvelkiančiu pavadinimu „Pakelsiu tau ūpą (cheer up).
Taip sakau ne šiaip sau: pasirinkta gana kontraversiška tema tėra priemonė atskleisti Japoniją kamuojančias bėdas, susvetimėjimą ir vis dar gana konservatyvią bei akivaizdžiai paskui sparčiai modernėjančią visuomenę nebespėjančias šalies tradicijas. Kol atotrūkis tarp idealo ir realybės toks didelis ir taip sparčiai didėja, šis ir panašūs verslai neišvengiamai vis populiarėja.
Netrukus vyras susitinka su kliente. Išsiskyrusi moteris nori, kad jos samdinys suvaidintų jos vyrą. Priežastis – vienišos motinos siekis priversti buvusį gyvenimo partnerį jų vaikams skirtą fondą pavesti tvarkyti jai. Daugiau nei akivaizdu, jog vieniša, buvusio vyro vaikus auginanti moteris pretenduoti negalėtų. Prieš prasidedant šou Ruichis pasitikslina, ar išties buvęs sutuoktinis prieš ją smurtavo. Į kabinetą, kuriame paslėpta kamera įžengia buvusysis su esamąja – visų išskyrus Ruichio veidai visai kaip genitalijos tekančios šalies pornografijoje paslėpti pikseliais – problemos mastą demaskuojantis anonimiškumas. Bendraujama pabrėžtinai mandagiai, akivaizdu, jog aktoriaus vaidinamo širdies draugo figūra yra vos ne kertinis reikalavimas. Galiausiai moteris pasiekia savo. Fone justi ir girdėti byrantis šeimos instituto tinkas. Gerai įsižiūrėjęs gali išvysti į šleikščią cinizmo grimasą išvirtusį vertybių ir tradicijų veidą.
Klientų antrų pusių (mergina samdosi aktorių, kad jis suvaidintų tėvą ir leistų pradėti gyventi kartu, ne esmė, kad galbūt jis yra sutikęs, ar bent greit sutiks, tikrąjį mylimosios tėvą – kur kas svarbiau atlikti atitinkamą ritualą), buvusiųjų, tėvų ir kitų artimųjų apgaudinėjimu užsiiminėjantis vyras tikina taip įsijaučiantis į savo vaidmenį, kad pravirksta. Filmo herojus pasakoja istoriją, kai vestuvėse pamerges, tėvus ir kitus giminaičius suvaidinti pasamdyta 16-os aktorių komanda sutartinai prapliupo ašaromis.
Šios pradžioje minėtos Ruichio kelionės labai simboliškos. Tai – tarsi tranzitiniai kelionės į save taškai išbarstyti galbūt ir po visą šalį. Ruichi šis užsiėmimas yra kartu ir niekaip neišsipildantis savęs atradimo pažadas, šioks toks uždarbio šaltinis ir galimybė būti bent kažkuo kažkam.
O bėgti nuo ko Ruichis tikrai turi nuo ko: namuose jo „laukia“ jau senai užgesę santykiai su žmona tėvui jokios pagarbos nerodantys sūnūs – viena atžalų net išspyrė tėvą iš jo lovos ir Ruichis priverstas leisti naktis ant čiužinio. Nors yra tekę girdėti gandų, kad Japonijoje gana įprasta berniukams prarasti nekaltybę su savo motinomis, ši situacija, manyčiau, susijusi su galios žaidimais ir emocinių tėvo priedermių prisiėmimu. „Kažkada vaikščiojome susikibę už rankų, bet išvydę mus draugai pradėjo šaipytis“,- santykių atšalimo priežastis aiškinantis Ruichis nupiešia „stalčiuką“ iki kelių atidarantį socialinį tolimosios šalies peizažą. Kol pastovaus darbo niekad nesusirandantis sutuoktinis tikrina savo papildomo pajamų šaltinio puslapį jo žmona dalinasi savo nefunkcionalios santuokos detalėmis. „Kol jis parneša pinigų man nerūpi, ką jis veikia“,- paklausta, ar žino, iš ko jos vyras pelno duoną atrėžia moteris. Vos už poros metrų sėdintis Ruichis visiškai nesiklauso. Ruichiui nerimą kelia vis blogėjanti finansinė padėtis ir vienas po kito prarandami darbai; Ruichis mąsto ape savižudybę, juk tada šeima bus socialiai apsaugota. Ruichis – žmonių likimus lemianti jėga, kuriai pačiai reikia pagalbos.
Viena esminių filmo scenų, kai važiuojant automobiliu žmona pasiūlo skirtis, Ruichis su siūlymu kategoriškai nesutinka, juk tai sugriautų visą šeimos instituto fundamentą. Kartu tai – realybės ir idealo akistata pačia gryniausia forma.
Tai – aštrus, apnuoginantis, tačiau kartu jautrus ir išteisinimo ieškantis filmas, kurį žiūrėdamas neatidus žiūrovas rizikuoja veik 80 minučių „šliuožti“ paviršiumi. Kita vertus, šis kūrinys analizuoja žmonių santykius post-industrinėse visuomenėse. Maža to, kalbant apie tradicijų ir realybės priešprieša – argi ne pilna panašių situacijų, atitikmenų bei fenomenų ir mūsų šalelėje.
VDFF paskutinį kartą „Išsinuomok šeimą“ rodys RUGSĖJO 29 d. (SEKMADIENĮ), 18.15 SKALVIJOJE.