Šaltinis – sbs.com.au
1998-ieji. Prieš akis išnyra besišypsantis jaunos žydaitės iš Šiaurės Londono veidas, imituojantis garsiąją Merilyn Monroe draugės gimtadienio vakarėlyje. Augusi paprastoje viduriniosios klasės šeimoje, Amy nuo mažens buvo mokoma džiazo vokalo. Iš motinos pusės dauguma jos šeimos narių buvo profesionalūs džiazo muzikantai, todėl artimųjų vaizdo įrašuose atlikėja dažnai nufilmuota dainuojanti arba besimaivanti kartu su savo draugais.
Biografinis filmas apie Amy Winehouse tikriausiai sudomins ne vien jos gerbėjus, bet ir daugumą kitų, kurie bent kiek girdėjo apie jos tragišką likimą. Ji būdavo nuolat persekiojama fotografų ir bulvarinės spaudos žurnalistų. Žiniasklaida nebijodavo nei smerkti, nei liaupsinti šios atlikėjos. Dažnai skambančios istorijos apie priklausomybę nuo narkotikų, bulimija sukūrė Amy problemiškos žvaigždės statusą. Tačiau kokia ji buvo iš tikrųjų tarp savo artimiausių draugų, šeimos narių ir prodiuserių?
Režisierius Asifas Kapadia po sėkmės sulaukusio filmo „Sena“ (Senna, 2010) apie garsųjį Brazilijos „Formulės 1“ lenktynininką Airtoną Seną gavo pasiūlymą pažvelgti į kitos garsios asmenybės gyvenimą. Režisierius šiam filmui surinko daugiau nei šimtą interviu iš artimiausių dainininkės žmonių. Kai kurie iš jų pradėjo jam rodyti buitine kamera filmuotus „namų vaizdelius“, kuriuose Amy dainuoja, juokauja ar tiesiog bendrauja su savo draugais. Asifas šiuos vaizdo įrašus įterpė tarp interviu, koncertų ir kitos surinktos medžiagos, taip iš mažų detalių sukurdamas šiuolaikinę mozaiką.
VDFF archyvas
Dainininkės gyvenimą autorius pasirinko pasakoti pasitelkdamas jos parašytas dainas. Filme skambantys kūriniai: nuo pirmųjų įrašų iki garsiausio jos albumo „Back to Black“ (2006). Juos cituodamas režisierius sudėlioja kertines filmo ašis, aplink kurias ir vystomas pasakojimas. „Amy“ dokumentika yra didelis vaizdo ir garso medžiagos montažas. Joje pagrindiniai veikėjai tampa garsu įrašyti pasakotojai, kurie gyvai pasirodo nebent tik trumpuose pačių filmuotuose įrašuose. Taip režisierius sukuria intymesnį ryšį tarp dainininkės ir žiūrovų, be reikalo neįterpdamas pasakotojų veidų. Jų nematant filmas atrodo nuoseklesnis ir natūralesnis, o pati istorija – labiau įtikinama.
Galbūt nemačiusiems ankstesnio režisieriaus filmo „Sena“, toks siužeto pasakojimas gali pasirodyti įdomus ir labiau įtraukiantis. Tačiau Asifas iš tikrųjų nesukuria nieko naujo ir naudoja tą patį šabloną, pagal kurį buvo pastatytas jo ankstesnis kūrinys. Abiejų filmų pradžioje rodoma vaizdo medžiaga iš asmenybių jaunystės, kai nei vienas iš jų dar nebuvo garsus. Pats „Amy“ montažo stilius irgi primena savo pirmtaką. Režisierius pasakotojus palieka tik garso formatu ir leidžia jiems „komentuoti“ visą surinktą medžiagą ekrane nurodant tik jų vardus. Jeigu „Senoje“ pagrindinis konfliktas vyksta dėl Airlono ir Alaino Prosto kovos dėl čempiono vardo, tai šiame filme konfrontancija sukuriama tarp dukros ir tėvo santykių. Nors dokumentikoje nemažai aptarinėjami Blake‘o ir Amy santykiai, dėl kurių ji tapo priklausoma nuo narkotikų, įdomiausia pasakojimo figūra yra tėvas.
Šaltinis – businessinsider.com
Dainininkės tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo devyneri metai, ir nuo tada Amy tėvą matydavo vis rečiau. Tačiau jis vėl atsirado jos gyvenime, kai atlikėja pradėjo siekti muzikinės karjeros. Dainininkei vis labiau garsėjant, jie abu praleisdavo vis daugiau laiko. Kai Amy gyvenime atsirado didelių bėdų ir jai reikėjo pagalbos, Mitchas nusprendė, kad jos dukrai reabilitacija nėra reikalinga ir kad jai svarbiausia toliau kurti muziką ir koncertuoti. Taip atsirado garsioji daina „Rehab“, po kurios pasirodymo ji tapo pasaulinio garso žvaigžde. Filme, kaip jau minėjau, kiekviena svarbiausia gyvenimo detalė yra siejama su pačios atlikėjos muzika. Taip yra parodomi jos santykiai su tėvu, mylimuoju ir kitais asmenimis, įkvėpusiais ją kurti dainų tekstus.
Šis filmas atveria klodus į dar niekam nematytą Amy Winehouse pasaulį. Surinkti artimiausių žmonių vaizdo įrašai, nuotraukos ir žodiniai prisiminimai sudėlioja nuoširdų, jų širdyse išlikusį dainininkės portretą, kuris suvirpina kiekvieno širdį. Tik gaila, kad režisierius taip ir nepaieškojo naujų pasakojimo formų. Tačiau tai nei kiek nesumenkina malonių emocijų, kurios išlieka išėjus iš kino salės.
Filmo anonsas: