fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, VDFF

VDFF15. „Iris“ – meistro žvilgsnis, nuobodus grožis ir mados džiazas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Iris“ VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Iris“
VDFF archyvas

„Iris“ yra tas filmas, kuris gali patraukti ir sudominti itin plačią auditoriją. Pro kinu besidominčios publikos akis neprasprūs šio filmo režisieriaus vardas. Albertas Mayslesas – vienas iš dokumentinio kino istorijos herojų, kartu su broliu Davidu Mayslesu sukūręs tokias legendines juostas kaip „Pilkieji sodai“ (Grey Gardens, 1976) „Gimme Shelter“ (1970), „Prekeivis“ (Salesman, 1969). „Iris“ – vienas iš paskutinių šių metų pavasarį su pasauliu atsisveikinusio režisieriaus darbų.

Besidominčius mada, be abejonės, suintriguos galimybė iš arčiau pažinti Iris Apfel – išskirtinio stiliaus damą, kurios neapsiverstų liežuvis pavadinti tiesiog mados ikona, nes ji, ko gero, virš mados. Galiausiai, nei kinu, nei mada pernelyg nesidominčius žiūrovus lengvai patrauks galimybė prisiliesti prie intriguojančios asmenybės, pažvelgti į spalvingą ir kartu gilų jos portretą.

„Iris“ yra kitoks filmas nei „Pilkieji sodai“ ar „Gimme shelter“, kuriuose paliekama erdvė realybei skleistis prieš žiūrovo akis, nesikišant, nemanipuliuojant jo žvilgsniu. Stiliumi tai gan artimas kitai apie mados pasaulio asmenybes pasakojančiai dokumentikai. Tačiau meistro prisilietimą prie medžiagos išduoda filmo ritmas, išmintingai paliekama erdvė „kvėpavimui“, charakterių niuansus atskleidžiantys subtilūs kameros judesiai ir pagarba filmuojamam žmogui.

Kadras iš filmo „Iris“ Šaltinis - magpictures.com
Kadras iš filmo „Iris“
Šaltinis – magpictures.com

Filmo pavadinimas yra toks tiesus, koks tik gali būti pavadinimas. Šis filmas yra apie Iris Apfel. Ne apie stilių, ne apie senatvę, ne apie egzotiškos ieškančią mados industriją. Tai filmas apie asmenybę. Ir ši asmenybė tokia didelė visomis prasmėmis, kad jos su kaupu užtenka šiam darbui. Užtektų ir dar keletui. Tai Iris požiūris į grožį, Iris požiūris į stilių, madą, individualumą, neišvengiamus gyvenimo pasirinkimus, senėjimą.

Ekranas dar skendi tamsoje, bet jau girdime barškančius masyvius karolius – vieną iš skiriamųjų Iris stiliaus ženklų. „Man patinka improvizuoti. Mėgstu galvoti apie savo daromus dalykus kaip apie džiazo grojimą“, – sako Iris. Netrukus paaiškės, jog žvali daugiau nei devyniasdešimt metų nugyvenusi moteris nė kiek neperdeda. Jos stilius eklektiškas, garderobe dera vienetiniai garsiausių pasaulio dizainerių darbai, vyriški marškiniai, sendaikčiai, pigūs plastikiniai aksesuarai ir net… liturginiai rūbai. Iris siekia individualumo. Didžiausi jos priešai – konformizmas, suvienodėjimas, pasidavimas banalybei.

O kaip dėl grožio? Iris niekada nelaikė savęs gražia. Bet – ji atšauna – grožis yra nuobodus. O gražios moterys dažnai pernelyg įpranta pasikliauti vien juo. Grožis turi dar vieną savybę – greitai išblėsti. O stiliaus jausmas, kuris yra nuolat lavinamas ir tobulinamas, individualumas, kuris yra puoselėjamas ir kultivuojamas, bėgant metams įgyja vis naujų, kur kas subtilesnių tonų. Nors apibūdindamas Iris stilių pirmiausiai nepagalvosi apie subtilumą.

Kadras iš filmo „Iris“ Šaltinis - magpictures.com
Kadras iš filmo „Iris“
Šaltinis – magpictures.com

Ji ryški. Jos spalvos išties gali prikelti iš mirusiųjų. Ji mėgsta didelius papuošalus – kai kurios apyrankės tokios sunkios, jog jomis pasipuošus neįmanoma išbūti ilgiau nei pusės valandos. Ir visgi tai nėra atsitiktinis skirtingų elementų sumetimas į krūvą. Tai vizija, originalus žvilgsnis, tai drąsa eksperimentuoti ir turėti savo nuomonę. Gal todėl Iris šlovės akimirkos reikėjo laukti taip ilgai. Iris Apfel kartu su filmavimo metu šimto metų sulaukusiu (ir vis dar įsimylėjusiu!) vyru buvo žinoma kaip išskirtines dekoravimo paslaugas siūlančios kompanijos įkūrėjai. Bet labiausiai moteris išgarėjo po fenomenaliai sėkmingos 2005 m. Niujorko metropoliteno meno muziejuje surengtos kostiumų ir aksesuarų parodos „Rara Avis“.

Iris be jokios abejonės paperka humoru, išmintimi, energija. Visgi kartais jauti, jog matai gerai paruoštą „veidą“. Šmaikščios replikos slysta nuo jos ryškiai padažytų lūpų – kalba žmogus, kuris žino, jog bus cituojamas. Tai nestebina – Iris visada norėjo ir mokėjo pateikti publikai kruopščiai sukurtą įvaizdį. Bet yra ir mažų, akivaizdžiai nesurepetuotų momentų. Kai kurie atsiskleidžia bendraujant su vyru, kai kurie išsprūsta kartu su tam tikru nepasitenkinimu esama situacija. Vieni gražiausių – kai, atrodo, Iris netenka kantrybės. Arba nutildo per daug atvirauti pradėjusį vyrą (deja, nesužinosime, kokias problemas šiai porelei kėlė ponia Kennedy dekoruojant Baltuosius rūmus). Dar labiau pajunti, jog tai realūs žmonės, gyvenantys realiame pasaulyje.

Pamenu, prieš keletą metų pirmą kartą sužinojusi apie Iris Apfel ir kelioms draugėms išsiunčiau jos nuotraukas elektroniniu paštu su prierašu – štai taip noriu atrodyti senatvėje. Įtariu Iris kreivai šyptelėtų, nes ji nesiekia daryti įtakos madai, būti stebima, kopijuojama. Jos pamoka – individualumas, drąsa būti savimi. Iris yra Iris, nes ji tokia vienintelė. Bet tokiais vieninteliais galime būti kiekvienas.

Filmo seansai:
09.17 – Ketvirtadienis, „Skalvija“, 19:00 val.
09.26 – Šeštadienis, „Skalvija“, 21:00 val.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.