Greičiausiai net ir kino neprofesionalui yra aišku, jog kurti dokumentinius filmus apie asmenis yra gana sudėtingas darbas. Tai sunku daryti kuriant kiną apie praeities asmenis, tačiau nesunku įsivaizduoti situacijas, kuomet sukurti filmą apie gyvą žmogų yra netgi sunkiau, ypač jei šis nėra linkęs šmėžuoti ir rodytis viešumoje. Garsus lietuvių menininkas Šarūnas Sauka yra gana neblogas ir mūsuose netgi legendinis tokio uždaro asmens pavyzdys. Dar mažiau tai linkusi daryti yra Š. Saukos žmona, taip pat tapytoja Nomeda Saukienė, apie kurią yra žinoma dar mažiau, ir turbūt nepelnytai. Tad ir užduotis atskleisti šią asmenybę didžiajame ekrane turėtų būti ne ką lengvesnė.
Tačiau, nepaisant visko, pastarosios užduoties imasi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Savo filme „Iš kur tas švytėjimas“ (2018), kuriame, vargais ne galais gavusi filmo herojės sutikimą, bando sukurti organišką ir tuo pat metu vizualų N. Saukienės portretą. Išties nemažas iššūkis, ypač išgirdus filmo pradžioje kalbančią heroję, kuri atvirai sako, jog viešumas ar dėmesys jos nedomina.
Kaip teigė pati A. Marcinkevičiūtė, „Iš kur tas švytėjimas“ turėjo būti filmas, kuriuo juostos autorė norėjo priartėti prie jai nepažįstamos menininko sielos, turinčios stiprų vizualinį santykį su pasauliu. Ne veltui juostoje apie N. Saukienę nemažai dėmesio skiriama vaizdinei dailininkės gyvenimo pusei, taip bandant suteikti tapybišką pobūdį pačiam filmui. Tam pasitarnauja visų pirma jos paveikslai, kuriuose yra nemažai gėlių, surinktų ir sudėliotų pačios N. Saukienės, motyvų. Filme rodomos scenos, kuriose Nomeda pririnkusi gėlių jas dėlioja į kompozicijas, o vėliau jas taiso ir bando tapyti, padeda skleistis dailininkės ypatingam santykiui su kasdienybės buitimi.
Atrodo, jog būtent kasdienybėje ir jos objektuose (pvz. lėlėse, lapės kailyje) tapytoja atranda grožio apraiškas, kurias gali perteikti savo drobėse. Tai gana neblogai kontrastuoja su dailininkės vyru Šarūnu, kuris nuolatos akcentuoja, jog jį kartais (juokais) „nervina“ Nomedos buitiškumas. Kartu jam, kaip vizualinio bjaurumo meistrui, nėra suprantamas ir žmonos noras kuistis ir bandyti ką nors rasti „šepšynuose“, kurių motyvus N. Saukienė taip dažnai naudoja savo nesiužetinėje tapyboje. Tačiau nepaisant visų nesusipratimų, Nomedos vyras ne tik palaiko, tačiau ir spinduliuoja pagarba savo žmonai bei jos darbams, teigdamas, jog ji „reabilituoja“ grožį, ypač lyginant su paties Š. Saukos kūryba.
LKS archyvas
Buitis ir kasdienė aplinka (net filme rodomas Nomedos sodas yra netikėtai vaizdingas ir tapybiškas) vaidina ypatingą vaidmenį ir Nomedos gyvenime ir kūryboje. Nors juostoje ji kelis kartus peikia tai, ką pati vadina buitišku krapštymusi prie namų, atrodo, jog ir pati tapytoja save geriausiai atranda namuose ir šeimoje. Kaip filme teigia pati N. Saukienė, kol žmogus yra reikalingas, tol jam norisi būti. Todėl nenuostabu, jog dailininkės gyvenime ypač svarbi yra ir šeima. Santykis su dukra Monika, anūke Elenyte bei (ypač) sūnumi Mykolu parodomas kaip šiltai artimas. Susitikusi su vaikais, mama ar brangiais giminaičiais ir draugais sau ypač reikli moteris (tą galima pamatyti filmo scenoje, kuomet ruošiama jubiliejinė N. Saukienės ekspozicija) tampa itin švelniu ir be išlygų palaikančiu žmogumi, spinduliuojančiu empatiją. Tai, nepaisant tapytojos uždarumo, leidžia susidaryti delikataus, meniško ir kartu rūpestingo asmens vaizdinį.
Nepaisant to, jog „Iš kur tas švytėjimas“ neblogai ir kartais pasilekiant tikrai smagų natūralų humorą padeda šiek tiek atverti duris į įdomios asmenybės vidų, A. Marcinkevičiūtės filmui trūksta ryškesnių akcentų. Tai nėra esmingai blogai, ypač žinant, jog 52 minutes trunkančiu filmu yra gana sunku padaryti aiškias išvadas apie uždarą ir kompleksišką N. Saukienės asmenybę. Tačiau pamačius, pavyzdžiui, sceną, kuomet Nomeda diskutuoja su savo mama apie religiją, jos formą ir reikšmes, norėtųsi stipresnio ir nuoseklesnio akcento, sekančio iš diskusijos, kuri filme atsiranda lyg ir iš niekur.
Apie šią sceną paklausta filmo režisierė taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl būtent diskusija apie religiją buvo pasirinkta filmui, nors to paties pokalbio su mama metu buvo, pačios A. Marcinkevičiūtės žodžiais tariant, „įdomesnių“ temų. Panašiai neplėtojamas ir trumpas Nomedos ir jos vyro ginčas dėl žmogaus būties priežasčių ir dar bent pora panašių momentų. Iš arčiau nepažvelgiama ir į Nomedos santykį su jos garsiuoju vyru kaip menininku, kurio figūra kartais yra tokia didelė, jog apsuka net jos pačios darbų vertintojams galvas. Tokią kryptį galima paaiškinti bandymu išlaikyti filmo fabulos organiškumą, tačiau tuo pat metu filmas kažkuria prasme „atšimpa“ akcentų ryškumo, taigi ir įsimintinumo, prasme. Patiks žiūrovui tai, ar ne, žinoma, yra skonio reikalas, tačiau verta į tai atkreipti dėmesį. Taip ir nesužinosite, iš kur tas filmo pavadinimo švytėjimas ateina.
Vienoje filmo scenų N. Saukienė kalbasi telefonu apie savo jubiliejinę parodą. Viso pokalbio metu tapytoja atkakliai teigia, jog jos nedomina jokios ceremonijos ar iškilmės, o kartu ir dėmesys ir kad jai pakanka tik bučkio į skruostą jubiliejaus proga be jokios pompastikos. Galima garantuoti, jog N. Saukienė netaps didele viešumos mylėtoja ir po šio filmo. Visgi verta pripažinti, kad filmas dėl savo kartais išties žavių momentų gali priversti pasidomėti nepelnytai mažai matoma tapytojos kūryba. O tai, kuklia šio straipsnio autoriaus nuomone, yra neblogas pasiekimas, nepaisant bendrų filmo „Iš kur tas švytėjimas“ silpnybių ir įsimintinumo stokos.