VDFF archyvas
Viena iš dviejų šiemet rodomų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio retrospektyvų skirta Peteriui Liechti. Prieš ketverius metus miręs šveicarų režisierius savo darbuose dažniausiai atsigręždavo į pamatinius žmogiškosios būties klausimus. Jo filmai buvo liaupsindami kritikų, bet sunkiai rasdavo kelią į žiūrovų širdis, nes nėra lengvai perprantami.
Bene garsiausias jo darbas – esė apie mirtį „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ (The Sound of Insects: Record of a Mummy, 2009). Kaip ir paskutinėje Dereko Jarmano juostoje „Mėlyna“ (Blue, 1993), filmo žiūrovas tampa priverstas klausytis mirštančio žmogaus monologo, nematydamas jo paties. Tik jeigu beveik apakęs D. Jarmanas nufilmavo „Mėlyną“ likus keliems mėnesiams iki mirties nuo AIDS, „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ – tikra istorija paremtas pasakojimas apie žmogų, pasirinkusiam itin neįprastą būdą nusižudyti.
Vyras lėtai miršta badu, tačiau daro tai savo noru, kruopščiai dokumentuodamas savo patirtį. Jo asmenybė lieka neaiški. Iš minčių dėstymo ir gausių S. Becketto bei Dantės citatų, galima spręsti tik apie jo išsilavinimą. Tai įtraukia žiūrovą, nes norisi suprasti tikrąjį tokio pasirinkimo motyvą.
VDFF archyvas
Apie tikrąsias priežastis galime tik spėlioti. Nepažįstamasis pamini tik tai, kad jautėsi tarsi miręs, dar prieš pradėdamas badauti. Vyras semiasi įkvėpimo iš įsitikinimo, kad jam numirus visos kančios baigsis, o siela sulauks ramybės pomirtiniame pasaulyje.
Pats režisierius savo filme išskiria keturis lygmenis: objektyvų (įvykis pačioje pradžioje, apie kurį praneša diktoriaus balsas), fizinį (miško ir gamtos vaizdai), atminties (miesto vaizdai ir prisiminimai) bei vidinį (alkio sukeltos haliucinacijos ir jų refleksija).
Nuosekliai, be jokių emocijų, žmogus aprašo savo potyrius, retkarčiais dar ir sugebėdamas pajuokauti. Pavyzdžiui, kad klasikinė muzika gali atstoti maistą ar į savo užrašus įterpdamas šmaikštų laišką pomirtinio pasaulio migracijos tarnybai. Stebina kaip aiškiai, net pernelyg aiškiai, jis sugeba dėstyti mintis. Minčių seka nenutrūksta net prastėjant savijautai. Bent jau iš užrašų atrodo, kad išlikti sąmoningam jam pavyko iki pat mirties.
VDFF archyvas
Vis dėlto užrašuose galima pastebėti daug prieštaravimų. Pabrėžia, kad yra netikintis, bet nuolat kalba apie pomirtinį pasaulį ir savo sielos kelionės į jį svarbą. Iš visų savižudybės būdų nusprendžia pasirinkti būtent tokį, nes jis suteikia galimybę jam pačiam tapti savo kūno mirties stebėtoju. Savotiškai didžiuojasi savo kančia. Vienu metu net ima atrodyti, kad pasirinkti tokį kelią jį privertė puikybė.
Galima prisiminti S. Becketto romano „Malonas miršta“ (Malone Dies, 1951) herojaus žodžius: „Numirčiau šiandien pat, jei panorėčiau, vien mažumėlę pasistengęs, jei tik galėčiau panorėti, jei tik galėčiau pasistengti. O kodėl nenumirus neskubinant dalykų?“ Sukelia abejonių, kiek jo užrašai tikri. Ar įmanoma išlikti tokiam santūriam ir abejingam iki pat pabaigos, kai kūną tūrėtų kamuoti vos pakeliamos kančios?
Nors filmas yra rodomas dokumentinių filmų festivalyje, nereikėtų jo vertinti kaip dokumentinį darbą. Nepaisant to, kad panaši istorija tikrai įvyko šiaurės vakarų Vokietijoje ir įvykis buvo aprašytas „Daily Telegraph“ straipsnyje, akivaizdu, kad P. Liechti labiau domina literatūrinės metaforos negu realaus žmogaus užrašai. Tai liudija ir pradinė autoriaus mintis ekranizuoti japonų autoriaus Masahiko Shimada kūrinį „Kol netapau mumija“ (Until I Am a Mummy), kurio tekstui filmas yra gerokai artimesnis.
Filmo anonsas:
Filmo seansai:
Rugsėjo 27 d., ketvirtadienis – „Skalvija“ (Vilnius), 21:30
