fbpx
Festivaliai, Filmų apžvalgos, VDFF, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

VDFF`20. „Pilietis K“ – vakarietiška variacija Rusijos portreto tema (apžvalga)

Kadras iš filmo „Pilietis K“

Michailas Chodorkovskis yra, be jokios abejonės, įdomi ir kontroversiška šiuolaikinės Rusijos asmenybė. Savu laiku tai buvo vienas sėkmingiausių ir turtingiausių šalies oligarchų, XX a. 10 deš. susikrovęs turtus tikrai ne pačiais švariausiais būdais. Vėliau  M. Chodorkovskis tapo savotišku rusiškosios pilietinės visuomenės ir politinės opozicijos veidu. Juo jis tebėra matomas iki šiol, tiesa, Vakarams neretai pamirštant kai kurias prieštaringas šios asmenybės, kaip pilietinio lyderio, puses. Šiandien mažai kas kalba, pavyzdžiui, apie gana įdomią jo nuomonę Krymo klausimu, pareikštą dar 2015 m. pabaigoje Vilniuje.

Žinoma, bendrame kontekste tai nėra didelė naujiena Vakarams – panašiai elgiamasi ir su kitais, šiai recenzijai nerelevantiškais, opozicionieriais, kurių, pavyzdžiui, rasizmas bei sąsajos su Rusijos ultranacionalistais yra neretai pamirštamos pragmatiniais sumetimais, palaikant kovą prieš V. Putino režimą Rusijoje. Nors tokią vakarietišką strategiją (o ir pagrindinių opozicionierių personų „gerumą“) galima kvestionuoti, ją nesunku ir suprasti. Rusijai išties reikia pokyčių, o ne dar vieno mafijinę sistemą palaikančio caro. Tad nors ir nežinome, ar opozicionieriai kažką ištaisytų, pokytį, ypač remtą demokratiją, Rusijoje palaikyti būtina. O tam kartais reikia šiek tiek idealizmo – ne tik patiems rusams, tačiau ir situaciją Rusijoje stebintiems ir kartais neviltimi persiimantiems vakariečiams.

Tad nenuostabu, jog amerikiečio Alexo Gibney‘o dokumentinė juosta „Pilietis K“ (Citizen K, 2019), koncentruojasi į Michailo Chodorkovskio gyvenimo istoriją, taip pat pasižymi vakarietišku naivumu. Nors jame ir kartas nuo karto pasigirsta frazės, panašios į paties M. Chodorkovskio ištartą: „Aš nesu idealus, tačiau turiu idealų“, juosta stokoja kritiškesnio požiūrio į M. Chodorkovskio veiklą ankstyvojoje kapitalistinėje post-SSRS Rusijoje. Nepateikia jis ir gilesnės egzistencinės refleksijos apie tai, ką buvęs oligarchas reprezentuoja dabar, iš dalies dėl režimo propagandos, ir tuo pačiu metu dėl tos pačios veiklos praeityje – išstumtą ir net savo paties tautiečių nelabai palaikomą figūrą. Nekvestionuojama (o gaila!) ir tai, kiek pats M. Chodorkovskis prisidėjo prie dabartinės situacijos Rusijoje sukūrimo – juk Rusijoje jis nebuvo labai mėgstamas ir iki V. Putino propagandos kampanijos prieš jį.

Kadras iš filmo „Pilietis K“

„Pilietis K“ kaip vieno žmogaus biografija išties neparodo nieko, ko nesame girdėję ar skaitę nušlifuotuose straipsniuose apie M. Chodorkovskį Vakaruose. Taip, filme rodomos paralelės su V. Putinu įdomios, tačiau to nepakanka norint išties atskleisti asmenybę, jos nepaverčiant tik dar viena „geriečio“ istorija.

Dėl to „Pilietis K“ savo esme yra standartinio formato dokumentinis filmas, pilnas archyvinės medžiagos, dramatiškos muzikos intarpų ir interviu su M. Chodorkovskiu bei jo rato žmonėmis. Jo logika taip pat yra paprasta – filme sekama M. Chodorkovskio iškilimo, o vėliau persekiojimo ir ištrėmimo iš Rusijos istorija iki pat šių dienų, kuomet M. Chodorkovskis yra visiškai transformavęsis iš oligarcho į egzilyje esantį politinės opozicijos lyderį. Visa tai daroma pernelyg nekvestionuojant prieštaringos praeities ir vietoje to skiriant daugiau dėmesio jo kovai prieš V. Putino režimą.

Tačiau, nepaisant to, jog kaip dokumentinė biografija „Pilietis K“ gerai neatlieka savo užduoties, tai jokiu būdu nereiškia, jog tai nėra vertingas filmas. „Piliečio K“ vertė geriausiai atsiskleidžia filmą žiūrint ne kaip juostą apie vieną ryškiausių šiuolaikinės Rusijos oligarchų. Pastaroji pasimato traktuojant juostą kaip šiandieninės Rusijos istorijos portretą.

Nors, kaip ir daugelyje šiandienos filmų apie Rusijos politinę realybę, skiriama daug dėmesio V. Putinui ir jo režimo įsigalėjimui šalyje, „Pilietis K“ yra labai neblogas pastarųjų dešimtmečių Rusijos kaitos paveikslas, įkontekstinantis ne tik paties Putino atėjimą, tačiau iš dalies ir šiandienos Rusijos visuomenės nuovargį, kuris turbūt nemaža dalimi leidžia ramiai gyventi pačiam V. Putinui, valdančiam pernelyg nesibaiminant piliečių keršto. Tai turėtų būti vertinga bet kam, norinčiam sužinoti apie Rusiją kiek daugiau, nei vien kaip apie amžinai V. Putino valdomą karalystę Europos Rytuose.

Filme atskleidžiamos M. Chodorkovskio gyvenimo sąsajos su po SSRS žlugimo bandančia atsistoti ant kojų Rusija, ekonomine suirute ir rusų mafija. V. Putino transformacija iš „gero“ ir „savo“ vyruko į dar vieną diktatorių leidžia pamatyti platesnį nei esame pripratę pastaraisiais metais Rusijos vaizdą, kuris gali padėti suprasti ne tik pačios Rusijos raidą, tačiau ir sudėlioti nuorodas į pačios rusų visuomenės mentaliteto dinamiką pastaraisiais dešimtmečiais, atvedusią šalį prie „prezidento iki gyvos galvos.“

Atsižvelgiant į tai, būtų galima netgi teigti, jog pagrindinė filmo esmė slypi savotiškai virš ir už paties M. Chodorkovskio. Virš, nes leidžia plačiau ir konkrečiau suprasti, kokia yra šiuolaikinė Rusija, kokia ji buvo ir kaip ji ten atsidūrė, nuo pirminių kančių pereinant į kapitalizmą iki visuomenės apatijos purvinos autokratijos akivaizdoje. Už, nes M. Chodorkovskio (ir kitų) šypsniai kalbant, jog garbė yra svarbiau už gyvybę, ar tai, kad norint kažką įrodyti Rusijoje reikia būti pasiryžus už tai numirti, rodo ir į šiokias tokias šiandienos Rusijos mentaliteto apraiškas.

„Pilietis K“ parodo, jog M. Chodorkovskio figūra gali būti kaip savotiškas orientacinis ženklas, nuo kurio atsispyrus galima sudėlioti platesnį šiuolaikinės Rusijos istorijos metraštį, leidžiantį mums kiek subtiliau kelti klausimus apie dabartinę Rusijos būklę, jos pobūdį ir turbūt jos sunkumą. Būtent šia prasme A. Gibney‘o „Pilietis K“ yra vertas kiekvieno žiūrovo dėmesio.

Komentarai