Nenuostabu, kad Edgaras Allanas Poe yra tapęs Baltimorės miesto tapatybės dalimi. Jis davė miesto amerikietiškojo futbolo komandai vardą „Ravens“ ir visą kultūros terpę, besitelkiančią aplink šio rašytojo figūrą. Apie jo kūrybą tikrai esame girdėję, o ją puikiai papildo ir E. A. Poe gyvenimo detalės, ypač – paskutiniųjų jo dienų kliedesiai.
Tuo pat metu sunku nuslėpti nuostabą, jog rašytojas ir Baltimorės miestas tampa lietuvių režisierės filmo objektu. Tačiau neilgai trunka suprasti, kad Gerdai Paliušytei dokumentiniame filme „Nevermore“ E. A. Poe figūra ir su ja susijusios legendos tampa tarytum ašimi, kuriomis bandoma pažvelgti į Baltimorę kaip urbanistinį centrą ir socialinį darinį bei bendruomenę.
Būtent tai apibūdina visą „Nevermore“ dinamiką. Pokalbius apie E. A. Poe, jo gyvenimo detales ir jo namą-muziejų viename skurdesnių Baltimorės rajonų maino susidūrimai su įvairiomis Baltimorės socialinėmis grupėmis ir kultūros formomis – nuo daugiausiai baltaodžių amerikietiško futbolo fanatikų iki afroamerikiečių šokėjų.
G. Paliušytės filmas nebando pasiųsti kokios nors aiškesnės, socialiai ar kaip nors kitaip motyvuotos žinutės. Šiuo atžvilgiu režisierė tarytum pasirenka būti paukščiu iš svečios šalies, bandančiu matyti, kaip gyvena tolimo krašto žmonės.
Tad žiūrovas mato kasdienybėje besiskleidžiančias tiesiogines ir netiesiogines sąsajas su E. A. Poe asmenybe: ar tai būtų paaugliai, kalbantys apie keistus rašytojo gyvenimo faktus, ar namo-muziejaus vedėjo mintys apie per ilgus amžius reikšmingai nepasikeitusį darbininkų klasės rajoną, kuriame yra E. A. Poe namas, ar, galų gale, tai būtų tiesiog žmogus gatvėje, šokantis pagal Michaelo Jacksono „Ghosts“. Tad visą filmą galima laikyti savotišku etnografiniu susidūrimu su Baltimore, kaip miestu, ir jos bendruomene.
Toks pasakojimo būdas, žinoma, užduoda ir savų klausimų. Nemaža Baltimorės gyventojų dalis yra afroamerikiečiai, jie sudaro daugelį filme rodomų herojų, reflektuojančių ir apie E. A. Poe įtaką miestui ir bendruomenei. Filmo apraše teigiama, jog „Nevermore“ bandoma atspindėti ir socialines bei rasines skirtis mieste. Tačiau tuo pat metu neliečiamas ir iki šiol diskusijas keliantis E. A. Poe rasizmo ir vergijos palaikymo klausimas.
Tai, be jokios abejonės, galima paaiškinti ir pačios filmo autorės nenoru politizuoti filmo įliejant į jį vienokių ar kitokių temų, į ir taip nebylų bandymą stebėti bendruomenę liekant nuošalyje. Visgi neapleidžia nuojauta, kad subtilesnė E. A. Poe figūros refleksija būtų tik pasitarnavusi, o ne pakenkusi socialinio filme piešiamo paveikslo išryškinimui ir galbūt nuoširdesniam priartėjimui prie lietuviams gana tolimos bendruomenės kitoje Atlanto vandenyno pusėje.
Nepaisant visko, G. Paliušytės filmą „Nevermore“ galima laikyti gana drąsiu lietuviškos dokumentikos bandymu į pasaulį pažvelgti ne tik vidujai, matant tik save ir savo žaizdas, tačiau ir bandymu padėti žiūrovui geriau suprasti tai, kas čia, prie Baltijos jūros, atrodo taip tolima ir sunkiai suvokiama. Paskutiniųjų metų socialinių neramumų kontekste tokie bandymai yra neabejotinai svarbūs.
