Yra sakančių, kad dokumentika yra nuobodokas žanras. Tegul mus visus prakeikia Kenas Burnsas, tačiau bent krislą tiesos tame tikrai galima rasti – dokumentikai kartais išties reikia specialaus nusiteikimo.
Bet smagu, jog kartais pasitaiko ir išimčių. Tokia tikrai galima laikyti Williamo Karelio „Tamsiąją mėnulio pusę“. Šis mokumentikos (angl. mockumentary) požanrio darbas iš pirmo žvilgsnio yra tiesiog juokingas. Jo tikslas – tarytum parodyti, kad nusileidimas mėnulyje 1969 m. iš tiesų tebuvo (kaip ir visiems plačiai žinoma!) Stanley Kubricko atliktas skolos grąžinimas JAV vyriausybei. Meistriškai žaidžiama su dokumentine medžiaga, montažu ir net kai kuriomis garsiomis personomis. Nuobodu tikrai nebus.
Tačiau šis filmas bus naudingas ir rimtesnio dokumentinio kino ištroškusiam žiūrovui. Jis atlieka dvigubą, tačiau prasmingą funkciją.
Pirmoji yra susijusi su pačios dokumentinio kino, kaip savotiško tiesos šaltinio, dokumento, prigimtimi. Iš vienos pusės, dažnas žiūrovas iš dokumentikos tikisi savotiško „teisingo“ pasaulio paveikslo ir jo vidinių tiesų išskleidimo. Juk tam ir vadiname žanrą „dokumentika“ – iš jos tikimės ne fikcijos, o faktais ir archyvais paremto pasakojimo. Savotiškai neginčijamo naratyvo.
Visgi tuo pat metu, kaip pastebėjo ir tokie filosofai kaip Jacques`as Ranciere`as, dokumentika atlieka ir savotiško rašiklio, nubrėžiančio realybės, tiesos ir istorijos rėmus bei kryptis, funkciją. Kitaip tariant, tiesa, kurią pamatysite dokumentikoje, neretai priklauso nuo režisieriaus, jo žiūros taško ar net politinių peripetijų. Vokietija Antrojo pasaulinio karo, o JAV ir SSRS Šaltojo karo metais ne kartą tai yra pademonstravę.
„Tamsioji mėnulio pusė“ yra puikus pavyzdys, kaip galima meistriškai konstruoti net ir dokumentinę fikciją, taip ištrinant ribas tarp to, kas yra tikra, ir to, kas yra ironiška bei pašaipu tiesiog gluminančiu mastu.
Paskutinis aspektas „Tamsiąją mėnulio pusę“ padaro ne tik ironiška pramoga. Žvelgiant platesniame kontekste, W. Karelio filmas yra ir labai iškalbus dokumentas, kurio reikšmė yra aktuali mūsų dienomis. Filmas po savo premjeros 2002 m. buvo parodytas vieno universiteto sociologijos studentų grupei.
Nors visame filme yra prikaišyta užuominų, jog žiūrimas pasakojimas turbūt ne visai tikslus (paliksime jas rasti atidesniam žiūrovui), minėta studentų grupė (beje, studijuojanti konspiracijos teorijas) nuoširdžiai pagalvojo, kad mato tikrų tikriausią dokumentinį filmą (koks kitas komplimentas gali būti mielesnis režisieriui?).
Tačiau dar įdomiau tai, jog filmu susidomėjo nusileidimo mėnulyje konspiracijų šalininkai. Iš pradžių siuntę padėkos laiškus „Tamsiosios mėnulio pusės“ režisieriui, sveikinančius pastarąjį įrodžius JAV vyriausybės konspiraciją, vėliau jie turėjo nusivilti, kadangi buvo patvirtinta, jog filmas nėra tikra dokumentika.
Bet tai nesustabdė entuziastingų konspiratorių – filmo ištraukos iki šiol „skraido“ internetuose kaip konspiraciją „įrodanti“ medžiaga.
Minėti įvykiai padaro W. Karelio filmą, o galbūt ir pačią reakciją į jį, svarbiu ir iškalbingu dokumentu, rodančiu, kokią vietą šiame, tariamai „apsišvietusiame“, amžiuje užima kartais labai kryptinga dezinformacija.
Kartu gauname jei ne stiprų moralą, tai bent trejetą pamokų. Pirma – niekada neieškokite dokumentikos ar tariamai „dokumentinių“ tekstų jau turėdami savo nusistatymą ir tiesiog tenorėdami jį patvirtinti.
Antra – norėdami ką nors išsiaiškinti iš arčiau ir giliau, neapsiribokite pusvalandžiu „Google“. Arba kažkieno kito pusvalandžiu „Google“, Karingo eksperto tonu ir kašpirovskišku žvilgsniu gromuliuojamu dvidešimties minučių vaizdo įrašu „Youtube“ platformoje. Tiesa daug dažniau yra nuobodesnė, nei atrodo, ypač ieškant intrigų bei konspiracijų.
Na, o trečia – pažiūrėkite W. Karelio „Tamsiąją mėnulio pusę“, o po to pasitikrinkite, kiek vedžiojimų už nosies jį bežiūrint pastebėjote.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
