21-ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė „Dahomėja“ (Dahomey, 2024). Vis dar neįprasta girdėti, bet tai jau antroji dokumentika, nugvelbusi „Auksinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Be to, pirmasis režisierės Mari Diop filmas „Atlantės“ (Atlantique, 2019) pelnė Didįjį žiuri prizą Kanų kino festivalyje. Tad natūralu, jog lūkesčiai prieš žiūrint „Dahomėją“ – nemaži, nors tikriausiai juosta patenkins tik dalies žiūrovų smalsumą.
Dokumentikoje pasakojama apie 26-is artefaktus ir jų kelionę iš Prancūzijos į Beniną – buvusią Dahomėjos karalystę (1600-1904) Vakarų Afrikoje. Kolonializmo laikais net 7000 Dahomėjos artefaktų buvo prievarta išgabenti (ar būkime atviri – tiesiog pavogti) į Prancūziją. Prezidentui Emanueliui Macronui 2017 m. pažadėjus vykdyti Afrikos meno restituciją, mažai kas tikėjosi greitų pokyčių, tačiau vos po kelerių metų Benino artefaktai buvo pargabenami namo. Tik ne 7000, o vos 26-i (!).
Benino gyventojams artefaktai yra svarbūs istoriniai, kultūriniai simboliai, tad bent dalies jų susigrąžinimas leidžia gyventojams prakalbinti savo istoriją bei taip pat kelti klausimus – kodėl tik dabar, kodėl tik tiek?
„Dahomėja“ nėra tipinė dokumentika. Filmas padalintas į dvi persidengiančias dalis ar netgi du skirtingus pasakojimus. Viename pasakojime daugiausiai dėmesio skiriama studentų Benine diskusijoms apie identitetą, kolonializmą, meną, kultūrą ir jau minėtus artefaktus. Kitoje dalyje rodomas pats artefaktų pervežimas ir tai, kaip meno kūriniai jaučiasi patys – įtraukiant vaidybinio (ir net šiek tiek fantastinio) filmo elementų, dvidešimt šeštasis artefaktas prabyla – užkadriniu balsu jį įgarsina Haičio rašytojas Makenzy Orcelis (jis parašė ir šią scenarijaus dalį) – ir pasakoja savo istoriją. Numeris neatsitiktinis, dvidešimt šeštoji skulptūra – Gezo – vienas iš Dahomėjos karalių.
Filmo režisierė Mati Diop – senegaliečių kilmės prancūzė, puikiai jaučianti Prancūzijos ir Afrikos šalių kultūrų persidengimą bei istorinius skaudulius. Kaip ir sakė vieno interviu metu: „Man prireikė daug laiko, kad iki galo suprasčiau viso to – kūrinių sugrąžinimo (restitucijos) svarbą ir prasmę. Tai viena iš priežasčių, kodėl esu kino kūrėja – noriu padėti žmonėms suprasti šiuos klausimus“.
Grąžinimo klausimas ir reikšmė neiškart aiški ir patiems Benino gyventojams, ypač jauniesiems, kurie gimė laisvoje šalyje, jau gerokai po Prancūzijos kolonizacijos pabaigos ir jai įgavus visišką autonomiją (1960). Tą galima išgirsti ir studentų diskusijų dalyje „Dahomėjoje“.
Vis tik, kad ir kokia svarbi filmo tema, juosta yra kiek nuobodoka. Vos kiek daugiau nei valandą trunkantis filmas reikalauja iš žiūrovo daug pastangų: dokumentikoje naratyvo beveik nėra, nemažai laiko užima artefaktų transportavimo scenos. Tiesa, prakalbęs artefaktas suteikia juostai paslaptingumo, vaizdai tampa gana meditatyvūs ir atmosferiškai įdomūs, tačiau mažai susipažinus su Benino (Dahomėjos karalystės) istorija ar kultūra, įsijausti į tokį pasakojimą nėra labai paprasta, o tuo labiau derinti jį su dokumentinį filmo dalimi.
Be to, pirminė M. Diop intencija, sugalvojus kurti filmą apie šiuos artefaktus, ir buvo vaidybinio filmo idėja, prakalbinant skulptūrą. Kai kurie kino kritikai jau spėjo išreikšti viltį, jog tolimesnėje kūryboje M. Diop grįš prie vaidybinio kino – vis tik ši dalis geriausiai atskleidžia jos talentą.
VDFF atidarymui pasirinko svarbų filmą – tiek skinantį laurus žymiausiuose festivaliuose, tiek kalbantį tokia tema, kuri skaudi, bet būtina visam dėl kolonializmo dalies savo istorijos netekusiam pasauliui. „Dahomėja“ bent iš dalies leis Lietuvos žiūrovams pajusti Benino kultūrą ir diskusijas apie ją.
Kuria linkme toliau judės režisierė M. Diop nuspėti kol kas sunku, tačiau nuojauta kužda, jog su kitais jos kūriniais susipažinsime jau vaidybinių filmų festivaliuose.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas