fbpx
Festivaliai, Naujienos, Svetur, Venecijos kino festivalis

Venecija 2015: „Auksinis liūtas“ debiutantui bei festivalio tapatybės paieškos

Režisieriaus Lorenzo Vigas Šaltinis - newsfisher.io
Režisieriaus Lorenzo Vigas
Šaltinis – newsfisher.io

Natūralu, kad prognozuodami kino festivalių nugalėtojus dažnai galvojame apie žinomus režisierius ir prisimename ankstesnius jų darbus. Šiemet irgi atrodė, kad kas jau kas, o Marco Bellocchio ir Jerzy Skolimowski be apdovanojimų tikrai neišvyks. Abu kultiniai režisieriai gali pasigirti sukūrę ne vieną dešimtį filmų, įvertintų didžiausiuose festivaliuose, taip pat ir Venecijoje. Italų režisierius pristatė kontroversišką istoriją apie praeities ryšį su dabartimi „Mano kraujo kraujas“ (Sangue del mio sangue / Blood Of My Blood), o lenkų režisieriaus (beje, rašiusio scenarijų Romano Polanskio filmui „Peilis vandenyje“ (Nóz w wodzie, 1962), „11 minučių“ (11 minut / 11 minutes) metė iššūkį tradiciniam kino pasakojimui. Galiausiai Marco Bellocchio teko tenkintis FIPRESCI prizu, o Jerzy Skolimowski apskritai liko be apdovanojimų.

Žiuri pirmininkavęs Alfonso Cuarónas įteikė „Auksinį liūtą“ debiutuojančiam venesueliečių režisieriaus Lorenzo Vigaso pilnametražiui filmui „Iš toli“ (Desde allá / From Afar) apie vidutinio amžiaus vyrą, mokantį vaikinams už kartu praleistą laiką. Verta pastebėti, kad pradedantysis kūrėjas turėjo puikius pagalbininkus. Vienas iš scenarijaus autorių – Guillermo Arriaga („Amorres Perros“, „21 grams“, „Babel“), jis taip pat ir prodiusuoja šį filmą kartu su Micheliu Franco („Después de Lucía“), o pagrindinį vaidmenį atliko Alfredo Castro, pažįstamas iš Pablo Larraíno filmų („No“, „Tony Manero“, „Post Mortem“).

„Sidabrinis liūtas“ už geriausią režisūrą atiteko argentiniečių režisieriui Pablo Trapero už pagal tikrus įvykius sukurtą istoriją „Klanas“ (El Clan / The Clan). Tai drama apie devintajame dešimtmetyje žmones grobusią bei žudžiusią šeimą. Charlie Kaufmano gerbėjai tikėjosi įvertinimo už geriausią scenarijų, tačiau rezultatas netgi pranoko lūkesčius – animacinė „Anomaliza“ (Anomalisa) pelnė Didįjį žiuri prizą. Tuo tarpu specialus žiuri prizas atiteko turkų režisieriui Eminui Alperui už apie dviejų brolių santykius pasakojančią dramą „Pasiutimas“ (Abluka / Frenzy). Tai antrasis režisieriaus filmas.

„Volpi taurė“ už geriausią vyro vaidmenį atiteko Fabrice’ui Lucini, laikomam vienu geriausių savo kartos prancūzų aktoriumi, už rūstaus teisėjo vaidmenį Christiano Vincento juostoje „Šermuonėlis“ (L’Hermine / Courted). Šio filmo režisierius taip pat pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų. Beje, jame taip pat vaidina danų aktorė Sidse Babett Knudsen. Geriausia aktore netikėtai pripažinta italė Valeria Golino. Ji Giuseppe M. Gaudino dramoje „Už Jūsų meilę“ (Per amor vostro / For Your Love) suvaidino moterį, bandančią pradėti savo gyvenimą iš naujo. Tai jau antroji aktorės „Volpi taurė“ – pirmą kartą ji buvo įvertinta beveik prieš trisdešimt metų už Francesco Maselli melodramą „Meilės istorija“ (Storia d’amore / A Tale of Love, 1986). Tuo tarpu kritikus savo vaidmeniu Xavier Giannoli juostoje „Margarita“ (Marguerite) sužavėjusi prancūzė Catherine Frot liko be apdovanojimų. Marcello Mastroianni premija geriausiam jaunam aktoriui skirta keturiolikmečiui Abrahamui Attah už vaidmenį pirmojo „Tikrojo detektyvo“ (True Detective) sezono režisieriaus Cary Fukunagos juostoje „Jokios šalies žvėrys“ (Beasts of No Nation).

Žavus „Horizontų“ programos žiuri pirmininkas Jonathanas Demme apsirengęs sportiniu kostiumu ir iš jaudulio nuolat pamirštantis ceremonijos tvarką įteikė „Lyderio vaikystės“ (The Childhood of a Leader) režisieriui Brady Corbetui apdovanojimus už geriausią debiutą ir režisūrą antroje pagal svarbą programoje.

Šiemet „Festival Scope“ platformoje jau ketvirtus metus veikiančioje „Venice Sala Web“ internetinėje kino salėje žiūrovai visame pasaulyje galėjo pamatyti net penkiolika filmų iš naujausios „Horizontų“ programos ir „The Biennale College“ dirbtuvių. Vieno filmo bilietas kainavo keturis eurus, o už dešimt eurų buvo galima nusipirkti abonementą į penkis filmus. Norisi tikėti, kad ši iniciatyva plėsis ir skatins kitus festivalius sekti Venecijos pavyzdžiu, tačiau kol kas paradoksalu, kad patogiausią internetinę kino salę turintis festivalis negali pasigirti galintis išlaikyti ryšį su savo žiūrovu. Apskritai sunku pasakyti, į kokį žiūrovą orientuojasi Mostra?

Akivaizdu, kad seniausiu tituluojamas kino festivalis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Iš kadaise antro – po Kanų – pagal svarbą traukos centro, šiuo metu dėmesį negailestingai vagia Torontas ir netgi Telluride’as. Vis tik intensyvų festivalinį rudens tinklelį sunku būtų pavadinti didžiausia „Bienalės“ problema. Regis labiausiai Mostrai trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, Kanai išlaiko tam tikrą kokybės ženklą pakviesdami žinomiausius režisierius (nors ir ne visada pelnytai). Berlynas pozicionuoja save kaip labiausiai aktualiomis temomis bei socialine tematika besidominantis festivalis. Torontas priglaudžia besiruošiančius „Oskarams“, Lokarnas tapo praktiškai radikalaus arthouse’o gerbėjų Meka, o Sandansas – geriausia vieta indie režisierių startui.

Venecijos bienalė
Venecijos bienalė

Tuo tarpu Venecija iš šalies atrodo visiškai paskendusi savo tapatybės paieškose. Programų sudarytojai, atrodytų, stengiasi įtikti visiems. „Bienalėje“ galima išvysti tiek jau gausybę apdovanojimų pelniusių režisierių naujausius darbus, tiek keistus debiutus ar netgi visiškai komercinius projektus. Visi lyg ir turėtų būti patenkinti, tačiau, neturint tikslinės auditorijos, atsitinka priešingai. Sunku būtų paneigti, kad festivalis kasmet sulaukia vis mažiau žiniasklaidos dėmesio. Atidarymo dieną Venecijos kino festivalio pavadinimas nemirga naujienų antraštėse. Kasdieninio leidinio su recenzijomis ir festivalio naujienomis interneto platybėse nerasi net su žiburiu. Analitinių straipsnių neįtikėtinai maži lyginant su kitais kino festivaliais.

Be abejonės, santykinai prastas festivalio nušvietimas atsiliepia jo prestižui. Išpaikintam, netgi kinu besidominčiam žiūrovui nebe taip įdomu, kam atiteko „liūtai“, o platintojai mieliau renkasi Torontą, nes panoraminio tipo kino festivalyje likti be prizų nėra taip skausminga. Ko gero, paskutinį kartą daugiausiai dėmesio „Bienalė“ sulaukė prieš porą metų, kai žiuri pirmininkavęs Bernardo Bertolucci skandalingai atidavė „Auksinį liūtą“ mažai žinomo italų režisieriaus dokumentinei juostai. Šių metų sprendimas įteikti pagrindinį prizą debiutantui irgi ganėtinai radikalus, tačiau vargu, ar žiuri su Alfonso Cuaróno priešakyje siekė sensacijos. Panašu, kad, nepaisant ganėtinai šaltų kritikų vertinimų, Lorenzo Vigaso juosta nuoširdžiai sužavėjo vertinimo komisiją.

Visą šių metų Venecijos kino festivalio nugalėtojų sąrašą galite pamatyti oficialiame tinklalapyje čia ir čia.

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.