fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Venera kailiuose“: spektaklio gimimas kino ekrane

Kadras iš filmo „Venera kailiuose“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Venera kailiuose“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

2012 m. „Kino pavasaryje“ buvo parodytas Romano Polanskio („Pianistas“, „Kinų kvartalas“, „Rozamari kūdikis“) filmas – „Ginčas“ (Carnage, 2011). Šiais metais repertuare puikuojasi kitas režisieriaus darbas – „Venera kailiuose“ (Venus in Furs, 2013). Ankstyvesnį filmą paminėjau todėl, kad pastarojo kūrinio dramaturgija labai primena pirmosios juostos struktūrą. Todėl tiems, kas nematė arba nebeatsimena filmo „Ginčas“, trumpai nupasakosiu esmę: du klasės draugai susipyksta, vienas iš jų išmuša porą dantų antrajam. Neklaužados tėvai, kaip įprasta, keliauja pas nukentėjusiojo tėvus, kad atsiprašytų sūnaus vardu, mandagiai šnektelėtų, jei reikia, kuo nors pagelbėtų. Žodžiu, visai įprasta situacija. Su panašia, galbūt, ir jūs esate bent kartą susidūrę nostalgiškais mokyklos laikais. Tačiau keturių tėvų bandymas grąžinti viską į vėžes įžiebia komišką pykčio kibirkštį, galiausiai virstančia užgniaužtų vedybinio gyvenimo nuoskaudų ir chaotišku santykių krizės aiškinimusi. Keturi pagrindiniai aktoriai, viena veiksmo vieta (nukentėjusio berniuko tėvų butas) ir daug teatrališkumo. Filmas, pastatytas pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Reza pjesę („God of Carnage“), iš tiesų labiau panašus į nufilmuotą spektaklį nei į kino filmą, ir tai nėra teigiamas dalykas. Turiu galvoje, kad situacijos vystymas nėra pakankamai įtaigus, o jos išpūstas dramatiškumas visiškai kasdienėje aplinkoje neatrodo natūraliai. Taigi prasidėjus filmui „Venera kailiuose“ nusivyliau, nes viskas atrodė jau anksčiau matyta: labai panašus muzikinis fonas, vienintelė veiksmo vieta, kurioje veikia tik du aktoriai, ir kurių dialogo maniera labai panaši į naudotą „Ginče“. Nejau režisierius, pagalvojau, apsiribos dar vienu veikėjų pašnekesiu, bandydamas iš to padaryti intrigą? Juk ir šis filmas pastatytas pagal pjesę („Venus in Fur“, aut. Deividas Ivesas). Tačiau Polanskis pasimokė iš savo klaidos, jei galima taip sakyti, ir perkėlė pjesės veiksmą į jai būdingą erdvę – teatro aplinką, todėl visas teatrališkumas čia puikiai dera. Jis atrodo visai suprantamas ir net gi būtinas aktoriams aspektas, tiesiog įgimta jų būdo savybė, leidžianti stebėti tikrovišką spektaklio gimimą kino ekrane.

Kadras iš filmo „Venera kailiuose“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Venera kailiuose“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo pradžioje matome būsimo spektaklio režisierių (Mathieu Amalric; „Viešbutis „Grand Budapest“), kuris po nesėkmingų atrankų dienos ruošiasi keliauti namo pas savo sužadėtinę. Jis nusivylęs, neradęs tinkamos aktorės pagrindiniam spektaklio vaidmeniui. Tačiau, režisieriui kraunantis daiktus į portfelį, netikėtai pasirodo vidutinio amžiaus moteris (Emmanuelle Seigner; „Skafandras ir drugelis“), savo išvaizda primenanti gatvės prostitutę: nutekėjusiu tušu, susivėlusiais ir sulytais plaukais, kekšiškais rūbais. Aktorė tikina pavėlavusi į atranką ir trokšta pademonstruoti savo sugebėjimus, tačiau įtartina išvaizda nekursto režisieriaus noro suteikti moteriai progą. Lengvabūdiškas aktorės bendravimas šį sprendimą, regis, tik patvirtina, be to, ji teigia nė negirdėjusi apie to paties pavadinimo austrų rašytojo Leopoldo von Sacher-Mazocho romaną, pagal kurį sukurta būsimo spektaklio pjesė ir kurio autoriaus pavardė siejama su termino „mazochizmas“ pradžia. „Lou Reedas? Esu girdėjusi tik jo parašytą dainą, pavadinimu „Venus in Furs“, – tikina atsibeldusi aktorė. Kitaip sakant, moteris pasirodo kaip kvaištelėjusi vėjavaikė. Tačiau atrankai ji nusipirko suknelę, o galiausiai pravirksta – režisieriaus širdis suminkštėja. Jis leidžia jai pabandyti. Transformacija įvyksta tiesiai prieš žiūrovų akis: aktorė nusivalo tušą, išsitraukia XIX a. stiliaus suknią, persirengia. Scenoje ji pakeičia visą savo povyzą, kalbėjimo toną, manieras. Tas vis ryškėjantis pokytis akimirksniu sužavi režisierių. Jį net gi įkalba kartu skaityti antrojo aktoriaus tekstą. Dar daugiau – priverčia režisierių įsijausti.

Paties filmo veiksmas vystomas tokiu principu: režisierius ir aktorė repetuoja būsimo spektaklio pjesę. Iš pradžių pratybas nutraukia tai vieno, tai kito teatralo replikos ne tik apie dekoracijas, apšvietimą, scenarijaus vingrybes, bet ir asmeninius dalykus, ryšys mezgasi ne tik tarp spektaklio veikėjų, bet ir tarp juos įkūnijančių žmonių. Ilgainiui tokių intarpų kiekis mažėja, o repeticija virsta gyvu ir iš dalies improvizuotu spektakliu.

Kadras iš filmo „Venera kailiuose“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Venera kailiuose“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tačiau svarbiausias čia moters ir vyro santykis, jo besikeičianti padėtis ir įsigalėjantis silpnosios lyties dominavimas. Reikėtų trumpai aptarti prieš tai minėto romano „Venera kailiuose“ idėją: rėminės kūrinio kompozicijos išorinė linija atskleidžia vyriškio, naktimis sapnuojančio niekaip neapleidžiančius meilės pokalbius su kailiais apsigaubusia Venera, bandymus nutraukti susižavėjimą šiurkščiomis moterimis. Taip jis įninka skaityti „Geidulingo vyro memuarus“, kuriuose pasakojama vidinė romano istorija: Severinas von Kusiemskis pasisiūlo savo didžiausiai simpatijai Vandai von Dunajevai tapti jos vergu. Moters noras valdyti vyrą netrukus įsisiautėja ir virsta įvairių mazochistinių iškrypimų banga. Lygiai taip pat ir filme kuriamame spektaklyje režisierių ima kontroliuoti į Vandos vaidmenį pretenduojanti aktorė. Apimtas realybėje gimstančio susižavėjimo, režisierius paleidžia vadžias ir perkelia jį į spektaklyje įsiplieskiančią Severino aistrą Vandai von Dunajevai. Realybė persipina su spektaklyje kuriama fikcija, auga įtampa, režisierius ir aktorė perkelia visą savo susitelkimą į vaidmenis ir leidžiasi jų užvaldomi. Bet ar paprastas režisierius gali varžytis su profesionalia aktore? Ne, tikra aktorė – ne juokai. Todėl visai ne keista, kad režisierius pasiduoda daugialypei moters asmenybei ir atsiduoda visiškai jos kontrolei tiek pjesės, tiek ir nykstančios realybės pasaulio atžvilgiu. Režisierius besąlygiškai pasiduoda kerams: leidžiasi dažomas, maunasi aukštakulnius, jo kaklą papuošia dygliuotas šuns antkaklis, o pats vyras pririšamas prie penio formos kaktuso. Bet viskas subtilu ir skoninga, ir kartu niekur neperžengiamos „patogaus“ padorumo ribos.

Panorėjus būtų galima rasti keletą vaidybos trūkumų, pasakyti, kad muzika „tarnauja“ filmo atmosferai vien kaip reikiamą efektą sustiprinantis fonas, kad tokio filmo režisūrai nereikalingos be galo didelės pastangos, ar dar ką nors. Bet apskritai filmas nuotaikingas, visai kaip ir „Ginčas“ – lengvas, bet nebanalus, geriau padarytas. Nuostabu, kad tokį filmą Polanskis sukūrė, būdamas aštuoniasdešimties. Bet negalvokite, kad iš gailesčio senukui pridedu „Venerai kailiuose“ papildomų taškų – juosta tikrai verta daugiau nei septyneto. Įdomiausia stebėti, kaip įprastos, gyvenimiškos situacijos užuomazga virsta realybėje nebetelpančiu siurrealizmu – kino ir spektaklio simbioze didžiajame ekrane. Už tokią metamorfozę būkite dėkingi aktorėms, kurių spontaniškas pasirodymas gyvenimą dažnai pakreipia netikėta vaga ir suteikia jam visai kitokią prasmę. Štai kaip romane Doriano Grėjaus portretas rašė Oskaras Vaildas: „Paprastos moterys niekada nejaudina mūsų vaizduotės. Epocha apriboja jas. Jokie burtai negali jų pakeisti. Jų sielas taip pat lengva pažinti kaip ir jų skrybėlaites. Jų visur rasi. Nieko paslaptinga jose nėra. Jų šypsena stereotipinė, o elgsena madinga. Bet aktorė! Aktorė, Hari, visai kas kita! Hari, kodėl man nepasakėt, kad mylėti verta tik aktorę!“

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Vilniuje
Kt 2014-04-03 15:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė

Kaune
Tr 2014-04-02 18:00 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė

Filmo anonsas:

Komentarai