Pats asmeniškai labai laukiau istorijos ekranizacijos apie vieno didžiausių Žmogaus-voro priešininkų (angl. archenemy) Venomo genezę. Gal dėl to, kad visame „Marvel“ spalvotų trumpikių, dėvimų kelnių viršuje, cirke man Venomas, kartu su Baudėju (angl. The Punisher), buvo bene vieninteliai įdomūs veikėjai. Gal dėl tamsesnės ir brutalesnės istorijos, kuri kontrastuotų su vaikiškų filmų banga. Nežinau, bet vis tiek laukiau. Dar smagiau pasidarė sužinojus, jog „Venomo“ ėmėsi Rubenas Fleischeris, išgarsėjęs savo žiauriu, tačiau juokingu debiutu „Zombių žemė“ (Zombieland, 2009).
Dėl to mane šiek tiek nustebino, jog „Venomui“ dar nepasirodžius kino teatruose, jį pasitiko gausybė neigiamų apžvalgų. Viską dar labiau sumaišė neblogi liaudies vertinimai „IMDB“ ir sėkmingas startas kino teatruose (per pirmąjį savaitgalį surinkta 205 mln. dolerių visame pasaulyje, filmui dar net nepasirodžius Kinijoje). Pagaliau ir pačiam pavyko pažiūrėti. Ir suglumau, nes nesupratau, kuo „Venomas“ blogesnis už tokius nejuokingiems (ir elementariai amoraliems) šikniams kaip Toniui Starkui (eik velniop, Robertai Downey Jr.) ar Veidui Vilsonui skirtus užknisančius filmus, kuriuos, atrodo, žiūrovai įsimylėjo.
Galiausiai man „Venomą“ geresniu nei „Geležinis žmogus“ ar „Deadpool“ padarė būtent pagrindinis veikėjas (ar veikėjai, kalbant filmo terminija). Nelabai nusisekusio žurnalisto, paklibinusio tai, ko nereikia, Edžio Broko (Tomas Hardy) istorija apie susijungimą su ateiviu Venomu (taip pat T. Hardy) yra papasakota gana paprastai ir standartiškai. Čia turbūt nerasite nieko labai naujo lyginant su visa eilė kitų superherojų filmų. Edis Brokas taip pat kartais pasielgia negražiai. Jis ir jo kompanionas iš kosmoso taip pat laido juokelius, kurie tikrai „susivalgo“ geriau nei bet kas, ką yra pasakęs Geležinis žmogus per 36-is savo filmus. Tiesa, tai turbūt nepasako daug, nes beveik bet kas kine laido geresnius juokelius nei Tonis Starkas.
Tačiau, lyginant su aukščiau mano paminėtais „šedevrais“, Edis Brokas yra artimesnis žiūrovui tuo, jog nėra superkarys, ar visą pasaulį galintis nusipirkti milijonierius, taip pat ir tuo, jog yra žmogiškesnis. Nežinau, ar tai scenaristų, ar T. Hardy nuopelnas, tačiau tai suveikia. Padeda ir tai, kad paties veikėjo juokeliai nėra grūdami kiekvienoje filmo scenoje, nors jų trūkumo ir nepajuntama.
Atskiro pagyrimo šioje vietoje kalbant apie „Venomą“ nusipelno filmo žvaigždė T. Hardy. Jo Edžio Broko/Venomo interpretacija, nepaisant to, jog kai kur vadinta „keista“, tikrai patraukia žiūrovo dėmesį. T. Hardy lengvai ir efektingai žaidžia su savo Džekilą ir Haidą primenančio veikėjo dualumu, ir su labai neblogais rezultatais. Tai suveikia net įgarsinant Venomą, kuriam, kaip teigė pats aktorius, buvo pasirinktas „Jameso Browno klubinėtojo“ (angl. James Brown lounge lizard) stilius, kontrastuojantis su nekaltu E. Broko amerikietiškumu. Dėl šios priežasties Edis Brokas/Venomas ir jų interakcijos yra stipriausia filmo dalis, neretai atperkanti ir bendrą istorijos bukumą ar nuolatinę orientaciją į pernelyg neišsiskiriantį iš kitų veiksmą. Tačiau vietomis sunku nesišypsoti ir nesirgti už pagrindinį veikėją (nenorint, kad jį greičiau kas nors nutildytų).
Tai, žinoma, nereiškia, kad filmas yra naujas superherojų istorijų didžiajame ekrane standartas. Istorija yra labai paprasta, primityvi ir ne visada logiška. Paskutinis mūšis su pusėtinais efektais turbūt nieko per daug nesužavės, nors ir turi įspūdingų vaizdų, kuomet Venomas pradeda kaitalioti savo formas. Pagrindinis blogiukas Karltonas Dreikas/Maištas (Rizas Ahmedas) yra labai pilkas ir išnaudotas neįdomiai, nors jo Žemės išsaugojimo bet kokia kaina žinutė ir požiūris į ją yra gana įdomus ir galimai daugiasluoksnis. Tačiau bent jau nesinori iš salės išeiti po 15 minučių, o tai jau yra geriau nei daugelis pagrindinių „Marvel“ superherojų filmų (neskaitant „Galaktikos sergėtojų“ ir dar poros neblogų bandymų).
„Venomui“ padeda ir tamsesnis paties filmo tonas, kuris, gaila, nebuvo išnaudotas pilnai. Nuoširdžiai manau, jog N-13 cenzas R. Fleischeriui, mokančiam žaisti su žiauriais vaizdais, nepadėjo ir šiek tiek pernelyg „numinkštino“ šiaip jau beveik be jokių kompromisų brutalų Venomą. Čia reikėtų kreiptis į „Marvel“, patikinant juos, kad vienas superherojų filmas, neorientuotas į vaikus, nepakenks jų pinigų darymo mašinai.
„Venomas“ nekeičia superherojų filmų standartų. Jis greičiausiai yra tik tarpinė stotelė link filmo, kuriame bus mūšis su Žmogumi-voru. Tačiau, nepaisant visko, tai yra smagus kinas smegenų nereikalaujančiam ir galvos skausmo nevarančiam laiko praleidimui, ypač jeigu mėgstate tai, ką kine daro T. Hardy, kuriam pavyksta susijungti su žiūrovu ir čia. Žvelgiant į tai, kaip filmas vertinamas, labai nesunku įsivaizduoti jį nugulantį į nepelnytai nuvertintų kultinės klasikos filmų sąrašą. Ne šedevras, tačiau kažkaip suveikia.
Ai, ir filmo pabaigoje groja vieną blogiausių kada nors įrašytų Eminemo dainų (asmeninė autoriaus ir ilgamečio gerbėjo nuomonė).
Filmo anonsas: