Vėžliukai nindzės, prieš keturiasdešimt metų savo gyvenimą pradėję komiksuose, šiandien yra viena pelningiausių frančizių pasaulyje. Vien kino ekranuose šie paaugliai mutantai pasirodė septynis kartus. TV – penkis kartus (tačiau iš viso mažuosiuose ekranuose išbuvo 23 metus). Taigi, kai eini žiūrėti „Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ klausimas yra tik vienas – kuri vėžliukų versiją yra tavo širdyje ir su kuria neišvengiamai lyginsi šį animacinį filmą.
Nors per savo gyvenimą teko matyti ne vieną vėžliukų versiją kino ir TV ekranuose, mano širdyje ypatingą vietą užima būtent pirmoji vėžliukų versija, pasirodžiusi TV ekranuose. Dar dabar vos pagalvojus apie juos iškart pradedu niūniuoti animacinio TV serialo pradžios melodiją. Todėl nauja, dar kartą perinterpretuotą paauglių nindzių mutantų vėžliukų kino versija mano mintyse buvo lyginama būtent su (dabar) idealizuojama ir iškart į vaikystę perkeliančia TV versija. Kitaip sakant, „Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ (rež. Jeff Rowe) stojo į nelygią kovą.
Trumpai apie filmo siužetą. Genijus mokslininkas, suvokęs, kad tyrimų institutas, kuriam jis dirba, nori panaudoti jo atradimus savanaudiškiems kariniams tikslams, pabėga pasiimdamas su savimi visą įrangą bei užrašus. Šis mokslininkas yra mutageno išradėjas ir nori panaudoti savo išradimą sukurti mutantus, kurie taptų jo naująja šeima. Deja, blogio institutas jį suranda ir, kilus sumaiščiai, miršta. Tačiau šis tragiškas įvykis lemia, kad gimsta dvi mutantų šeimos.
Praėjus penkiolikai metų vėžliukai – įprasti paaugliai, kurie turi hobių, turi draugų ir nori linksmintis. Tik jie to daryti negali, nes jie – mutantai vėžliai. Tai išties apsunkina viską. Tačiau jų keliai susikerta su jauna žurnaliste Eipril, kuri jiems pasiūlo mintį – jei jie kovotų su nusikaltėliais, galbūt, tik galbūt, Niujorko žmonės juos taip pat pamiltų. Ši viltis yra viskas, ko vėžliams reikia, kad jie imtųsi kovos prieš miestą terorizuojantį nežinomą nusikaltėlį. Tačiau vėžliukams pagaliau stojus į akistatą su juo viskas pasirodo nėra taip paprasta. Šis priešininkas priverčia juos susimąstyti, ko jie išties nori būdami mutantais žmonių pasaulyje.
Šia apžvalgą pradėsiu nuo stipriausių filmo dalių. Pirmiausia, tai – nagrinėjamos naratyvinės temos, kurios buvo ženkliai geresnės nei pats filmo siužetas. Kitaip sakant, kažkaip sunku patikėti, kad filmo chaotiškame ir nelabai logikos paisančiame siužete pavyko taip harmoningai išskleisti dvi pagrindines mintis. Pirmoji yra tiek apie filmo herojus, tiek apie blogiukus varančią motyvaciją – būti priimtiems. Kas yra daugiau nei suprantamas troškimas, kuris aplanko visus paauglius (tiek mutantus, tiek žmones). Tačiau svarbiausias filme keliamas klausimas – ką dėl to esi pasiruošęs paaukoti?
Kita įdomi nagrinėjama tema verčia vėžliukus (o taip pat ir žiūrovą) pamąstyti apie patį identitetą. Šioje versijoje vėžliukai nepradeda savo kelionės iškart kaip kovotojai su blogiu. Tiesą sakant jie pirmą kartą nusprendžia stoti į kovą su blogiukais dėl to, kad jautėsi kalti dėl nusikaltimo, kuriam jie sudarė sąlygas įvykti. O tolesni jų „herojiški“ žygdarbiai buvo net labai dėl savanaudiškų tikslų – gauti tai, ko jie trokštą labiausiai. Filmo pabaigoje, kai niujorkiečiai klaidingai pagalvoja, kad vėžliukai yra išvien su monstrų, kuris siaučia jų mieste, jie turi sau atsakyti, ar jie daro gerą darbą dėl to, kad nori gauti atlygį, ar dėl to, kad taip elgtis yra teisinga? Taigi, ar jie yra herojai?
„Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ taip pat užkabinami tėvų-vaikų santykiai, tačiau tai daroma šiek tiek nerangiai, tad šį aspektą praleisiu ir eisiu prie kito elemento, kuris šioje versijoje buvo įgyvendintas išties sėkmingai – vėžliukai šį kartą ne tik jaučiasi paaugliais, bet yra ir unikalios asmenybės. Kritika, kad visi keturi vėžliukai yra vienodi, buvo girdima jau nuo pat pirmų ekranizacijų. Nors su kiekviena versija bandymas šiuos personažus individualizuoti pasistūmėdavo, tačiau geriausiu atveju galėčiau pasakyti, kad tai pavyko Leonardo (lyderio) ir Rafaelio (didžiausio ir drąsiausio vėžliuko) atveju. Naujesnėse versijose (dažniausiai) pavykdavo atskleisti tarp šių personažų dėl lyderio pozicijos esanti brolišką konfliktą. Kiti du vėžliukai, deja, dažniausiai tik užimdavo vietą. Taigi, išties džiaugiausi, kad šį kartą visi vėžliukai turėjo savo išskirtini identitetą.
Galiausiai, ką būtina pagirti, yra veiksmas. Tai, kaip vėžliukai spardo užpakalius blogiukams, galima būtų žiūrėti visą dieną. Ir to labiausiai norėdavau, kai žiūrėdavau vėžliukas prieš kelis dešimtmečius gulėdamas ant žemės priešais televizorių – kad vėžliukai, tikri kovos menų meistrai, įžengtų į blogiukų pilną kambarį kaip patys kiečiausi bičai pasaulyje ir per porą minučių be žodžių paaiškintų, kodėl nusikalstama karjera nėra teisingas gyvenimo kelio pasirinkimas. Žiūrint tas scenas, mano veide tikrai nušvito plati šypsena.
Tačiau čia geri dalykai baigiasi ir laikas pakalbėti apie tai, kas filme nenusisekė. Pirmiausia, tai jau minėtas filmo siužeto chaosas ir logikos trūkumas. Šuoliai tarp vietų, personažų sprendimų priėmimų pagrįstumas bei įvykių pasekmės ne kartą privers žiūrovą pakrapštyti galvą siekiant suvokti, kas ką tik nutiko. O kalbant apie logiką užtenka paminėti filmo pradžią, kai smogikai siunčiami pagrobti iš mokslininko jo sukurtą mutageną. Nors pabrėžiama, kad tik mokslininkas žino, kaip sukurti tą mutageną, patys smogikai turi ginklų, kurie gali panaikinti mutageno poveikį. Taigi, atversti matavusius gyvūnus atgal į jų originalia formą. Jei kyla klausimas, kaip efektyvus „priešnuodis“ gali būti sukurtas be taip geidžiamų „nuodų“? Atsakymas – neklausk.
Visą laimė, kad šiam filmui netrūkstą įdomių, dinamiškų bei žavių scenų, kurios veikia lyg burtininko stebuklų lazdelė – nukreipia dėmesį nuo dalykų, kurių žiūrovams geriau nepastebėti. Filmo tempui taip pat labai trukdo tai, kad pasirinkta vaizduoti net dvi susikūrimo istorijas (angl. origin stories). Tai būtų kvestionuotinas sprendimas net jei filmas nebūtų keturis dešimtmečius trunkančios frančizės dalis. Pavadinime gan sėkmingai paaiškina, kad tai filmas apie vėžliukus mutantus nindzes. Laimei jis bent jau turėjo sąskambi su pagrindinėmis nagrinėjamomis temomis. Tačiau vis tiek sunku atsikratyti nuojautos, kad tai galėjo būti padaryta organiškiau. Galiausiai, kadangi šio filmo siužetas remiasi greičiu bei dinamika, jis neleidžia sustoti ir užsimegzti gilesniems ryšiams tarp pačių vėžliukų bei juos įvaikinusio tėvo. Taip, šioje versijoje vėžliukai yra paaugliai, ir kiekvienas iš jų turi juos išskiriančius vidinius charakterio bruožus, bet ankstesnės versijos sugebėdavo trumpam sustoti, atsikvėpti ir leisti vėžliukams pabūti savimi.
O dabar apie filmo bjauriuosius dalykus. Pačiam sunku patikėti, kad tai rašau, bet pasirinktas animacijos stilius filme buvo nuo „fui“ iki „vau, koks baisus“. Na, keliuose vietose, atrodė gal net „neblogai“, bet tikrai sunku patikėti, kad buvo nuspręsta su šiuo stiliumi eiti toliau atlikus pirmuosius animacijos testus. Šis stilistinė nesėkmė ypač rėžia akį, kadangi dar visai neseniai pasirodę „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (rež. Joel Crawford) bei „Žmogus-voras: aplink multivisatą“ (rež. Joaquim Dos Santos, Kemp Powers ir Justin K. Thompson) įgyvendino 2D stilistikos įliejimą į 3D animaciją taip puikiai, kad dabar tiesiog sunku žiūrėti į mažiau nusisekusius sprendimus. Tiesa, labiausiai erzinantis stilistinis sprendimas buvo pieštuko štricho imitacijos naudojimas ant visų detalių. Beveik kiekviename kadre tie štrichų mirgėjimai blaškydavo, atitraukdavo dėmesį nuo svarbesnių dalykų, o pabaigoje tiesiog erzindavo.
Kitas dalykas – personažų dizainas. Nors patys vėžliukai atrodo tikrai neblogai, tačiau į žmones yra išties nemalonu žiūrėti. Niekaip negaliu suprasti, kodėl buvo pasirinkta daryti žmonių galvas tokias asimetriškas ir groteskiškas. Truputi geriau atrodo su vėžliukais susidraugavusi Eipril, bet ir jos dizaino sprendimai mane stebino. Tiesiog negalėjau patikėti, kad ši mergina yra vis dar į mokyklą einantis asmuo. Ta prasme, šis personažas atrodo lyg vidurio amžiaus krizę išgyvenanti subrendusi moteris, o ne paauglė. Beje, Amerikoje šio personažo versija yra laikoma kontroversiška, kadangi tai dar vienas atvejis, kai personažas, tradiciškai vaizduojamas kaip baltaodis, yra paverstas į afroamerikietį. Tačiau sunku ką nors pasisakyti šiuo klausimu, kadangi nei ankstesnė Eipril versija, nei dabartinė nesugebėjo manęs labiau sudominti.
Na, ir – humoro klausimas. Šis filmas prodiusuotas garsaus amerikiečių komiko Setho Rogeno, kurio humoras būna ypač vulgarus. Taigi, vėmimas į kamerą (du kartus), keiksmažodžiai (kurie lietuviškam vertime tampa spalvingu „gaidys“) ar žiurkės bei muselės (o gal tarakono?) aistringas bučinys jus arba privers juoktis, arba rangytis iš nejaukumo. Vidurio nėra.
Galiausiai – mano asmeniniai priekaištai filmui. Pirmiausia dėl to, ką jie padarė su vėžliukų tėčio – Splinterio – personažu. Šioje versijoje, jo raida yra (jei tinka toks žodis) logiškesnė. Kitaip sakant jis tik paprastas susenęs tėvas iš provincijos, kuriam nepatinka nesustabdomai į jo namus ir šeimą besiveržiantis išorinis pasaulis. Ir nors galiu suprasti, kodėl jis buvo transformuotas, bet man tai visiškai nepatinka. Mano Splinteris buvo kietas. Ar logiška, kad Niujorko žiurkė mutantė yra sensėjus, išmanantis tolimųjų rytų kovos menus? Ne. Ar man tai rūpėjo? Tikrai ne. Labiausiai man kliuvo, kad šio animacinio filmo kūrėjai Splinterį vietomis paversdavo kvaileliu ar nevykėliu, kurio naratyvinis tikslas sukelti žiūrovų juoką. Man šie atvejai sukeldavo tik gailestį.
Apibendrinanti šį filmą yra gerokai sunkiau nei tikėjausi. Jame tikrai yra gerų vietų. Tiesą sakant, kai kurie sprendimai išties maloniai išskirią šią adaptaciją iš ankstesnių. Tačiau ar šiek tiek geresnė versija padaro šį filmą (maloniai) išskirtinių? Deja, manau, kad ne.
Kam „Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ skirtas irgi sunku atsakyti. Dėl smurto, keiksmažodžių bei vulgarių elementų pačių mažiausių į šį filmą vesti nevertėtų. Vyresni žiūrovai taip pat sunkiai ras, kas juos įtrauktų. Taigi, tikriausiai lieka paaugliai… Pabaigai noriu pridurti, kad nors nekantriai laukiau, kada galėsiu pamatyti šitą filmą, tačiau jau po poros dienų vargiai atsimenu jo detales. Bijau, kad didžiausia nauda iš šio filmo bus pamokos, kurias reikia išmokti kuriant kitą vėžliukai nindzės versiją.