VFF 2018: Tarptautinis kino forumas Bratislavoje subūrė tiek Holivudo profesionalus, tiek lietuvių studentus

Balandžio 17-21 dieną nedidelė, vargu ar 150 žmonių talpinanti Bratislavos (Slovakija) Scenos menų akademijos Filmų ir Televizijos fakulteto kino salė skambėjo begale skirtingų kalbų. „Esamus“ ir, tikėtina, būsimus kino profesionalus iš visos Europos čia sutraukė jau septintąjį kartą vykstantis Visegrado Filmų Forumas (Visegrad Film Forum). Ankštose, studentų darbų peržiūroms skirtos, kino salės kėdžių eilėse savo kojas įtalpinti bandė ir portalo „KINFO“ žurnalistas iš Lietuvos. Štai ką jis ten matė.

Šių metų forumas buvo orientuotas į kameros meną – kinematografiją. Forumo tema puikiai atspindėta atidarymo filme. Vieninteliame pirmosios festivalio dienos kino renginyje buvo demonstruojamas lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio „Trijų spalvų“ trilogiją pradedantis filmas „Trys spalvos: Mėlyna“ („Trois couleurs: Bleu“, 1993). Mėlynos spalvos atspalvių ir atspindžių kupiną juostą pristatė ir po peržiūros kartu su žiūrovais analizavo filmo vyriausiasis operatorius Slawomiras Idziakas, per ilgą savo karjerą darbavęsis ne tik su lenkų kino klasikų (Krzysztofo Kieslowskio, Krzysztofo Zanussi), bet ir su Holivudo grandų („Oskaro“ nominacija už geriausią kinematografiją kuriant Ridley Scotto filmą „Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Dawn“, 2001) kūriniais. Apie kino operatoriaus karjeros iššūkius ir sunkumus šis operatorius daugiau papasakojo savo meistriškumo paskaitoje (masterclass), kuri pardėjo antrąją kino forumo dieną.

Po kino senbuvio paskaitos sceną užėmė studentai – kiekviena forumo dienos popietė buvo skirta pristatyti dviejų Europos kino mokyklų studentų darbams. Forume savo darbus pristatė Katovicų (Lenkija), Bratislavos (Slovakija), Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina), Prahos (Čekija), Liublianos (Slovėnija), Budapešto (Vengrija), Oulu (Suomija), o taip pat ir Vilniuje įsikūrusios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino studentai.

Lietuvos studentų darbams šių metų forume atstovavo Jokūbo Lapinsko režisuotas trumpametražis filmas „Laisvasis rašymas“ (2017) bei Klaudijos Matvejevaitės pagal Jaroslavo Melniko apsakymą sukurtas trumpametražis filmas „Paskutinė Diena“ (2017). Pastarasis filmas jau spėjo nuskinti laurus Tarptautinio Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos Kinas“ (plačiau skaitykite interviu su režisiere). Iš Lietuvos į Bratislavoje vykstantį kino forumą atvyko filmo režisierė, operatorė Odeta Riškutė ir montažo režisierė Urtė Askelovičiūtė. Skirtingų kino mokyklų studentai turėjo galimybę pasidalinti ir palyginti savo patirtis tarpusavyje bei pasisemti jos iš į renginį atvykusių kino profesionalų.

Likusi antrosios forumo dienos dalis buvo skirta filmų peržiūroms. Lankytojai turėjo progą pamatyti lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmą „Degantis krūmas“ („Horici ker“, 2013), pasakojantį apie čekų studento Jano Palacho susideginimą protestuojant prieš komunistinį režimą 1969-aisias bei debiutinį prancūzų režisierės Joan Chemla pilnametražį „Jei tu pamatytum jo širdį“ („Si tu voyais son coeur“, 2017).

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Kitą dieną sekė galimybė plačiau susipažinti su šių filmų kūrybos užkulisiais – režisierė Joan Chemla pasakojo apie savo kūrybinį darbą. Tuo tarpu „Degantis krūmas“ ir daugelio kitų filmų garso takelių kompozitorius Antoni Komasa-Lazarkiewiczius dalinosi savo patirtimi, kaip panaudoti muziką formuojant ir praturtinant skirtingų filmų scenų nuotaikas. Dienos pabaigoje vėl grįžta prie vyriausiojo operatoriaus Slawomiro Idziako kūrybos, šį kartą kartu su autoriumi gilintasi į jo holivudinį darbą – mokslinės fantastikos filmą „Gattaca“ (rež. Andrew Niccol, 1997).

Trečioji forumo diena pradėta islandų vyriausiojo filmų dailininko (production designer) Eggerto Kettilssono paskaita, kurioje jis dalinosi savo patirtimi dirbant su gamtos stichijomis ir elementais. Prisidėjęs kuriant tokius žinomus projektus kaip „Žvaigždžių karai“, Ridley Scotto „Proemtėjas“ („Prometheus“, 2012) bei kitų, dailininkas paskaitoje daugiausiai kalbėjo apie savo darbą su Christopherio Nolano filmais „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, 2014) ir „Dunkirkas“ („Dunkirk“, 2017).

Režisierius Christoperis Nolanas yra pagarsėjęs kaip paslaptingas, savo filmuose kompiuterinių grafikos efektų itin vengiantis režisierius, visada norintis filmuoti tikrose vietose, tad Eggerto Kettilssono darbas su juo buvo itin spalvingas. Praskleistas „Dunkirko“ kūrybos užkulisių šydas atrodė beprotiškiau nei galima tikėtis – vyriausiais dailininkas Dunkirko paplūdimio scenografiją pradėjo formuoti net nematęs filmo scenarijaus, o jo masinėms scenoms sukūrė tūkstančius… kartoninių kareivių. Likusi dienos dalis, be studentų darbų, buvo skirta susitikimui su lenkų dokumentinio kino klasiku Marceliu Lozinski bei jo filmų retrospektyvai. Žiūrovai galėjo pamatyti ir kartu su režisieriumi aptarti šešis žymiausius jo filmus, pradedant aštuntojo dešimtmečio pradžioje komunistinio režimo uždraustais pirmaisiais darbais, tęsiant „Oskarui“ nominuotu „89 milimetrai nuo Europos“ („89 mm od Europy“, 1993) ir baigiant vėlyvąja autoriaus kūryba.

Paskutinę forumo dieną jo scenoje karaliavo britų kilmės filmų montažo režisierius Mickas Audsley. Daugiau nei keturiasdešimt metų kino industrijoje dirbantis kūrėjas su lankytojais dalinosi savo patirtimi, kuri aprėpia tiek mažo biudžeto TV produkciją, tiek platų bendradarbiavimą su tokiais režisieriais kaip Terry Gilliamu ar Stephenu Frearsu, tiek Holivudo blocbusterius kaip Hario Poterio franšizė. Filmų forumą uždarė kultinis Terry Gilliamo filmas „Dvylika beždžionių“ („Twelve Monkeys“, rež. Terry Gilliam, 1995). Juostos montažo režisierius, savo archyvuose atrado prieš kone tris dešimtmečius vykusių šio filmo bandomųjų peržiūrų anketų lapus, citatos iš jų privertė visą publiką springti juoku (taip, jis vertintas taip blogai…). Tad oficialioji festivalio dalis baigėsi pakilia ir linksma nata.  

Ar verta įtraukti Visegrado Filmų forumą į savo kinematografinių kelionių žemėlapį? Jei jus domina tiktai patys kino filmai, tuomet ne. Nors nedidelė vizualinė forumo dalis yra pilna puikių klasikinių kino perliukų, tačiau juos verta pamatyti daug didesniame nei studentų kino darbų peržiūroms skirto kino teatro ekrane. Tačiau jei jūs dirbate ar planuojate dirbti kino industrijoje, jei jus domina kino filmų kūrimo užkulisiai, tai šį renginį tikrai reikėtų pabandyti aplankyti. Mat Visegrado Filmų forumas – tai visų pirma susitikimai. Susitikimai su kino profesionalais, kurių vardai ir pavardės dažnai nieko nesako net ir labiau apšvietusiam kino žiūrovui, tačiau kurių darbas padaro filmus tokius, kokie jie yra.

Susitikimams padeda ir puiki forumo atmosfera bei organizacija – priimti čia būsite šiltai, o diskusijas pratęsti galėsite kiekvieną forumo vakarą vis kitoje Bratislavos vietoje rengiamuose renginio vakarėliuose. O ir renginio kaina vienas šnipštas – už kai kurių šių pranešėjų masterclass‘us kurioje nors kitoje Europos šalyje gali tekti pakloti ir kelis šimtus eurų, o čia visas renginys vos už keliasdešimt. Vien dėl to atvykusių kino kūrėjų buvo net iš tolimesnių Europos kampelių. Tad pasidomėkite, gal tada atsiras ir didesnis ekranas, ir daugiau vietos kojoms ištiesti.