Kartais sėdint biure, klasėje, auditorijoje ar bet kur kitur, kur dažniausiai ateiname ne savo nuoširdžiu noru, o pareigos vedami, užduodame sau klausimus. Kodėl manęs niekas nemotyvuoja? Ar dėl aplinkos jaučiuosi blogai? Ar neigiamos emocijos dar ilgai liesis per mano lūpas ir skaudins kitus? O svarbiausia – kaip aš galiu pakeisti savo dabartinę būseną?
Į šiuos klausimus ir ne tik bandė atsakyti „Pasaka“ kino teatre vykusi „Sėdžiu. Medituoju Vipasaną“ (Doing Time, Doing Vipassana) filmo peržiūra, kuri vyko praeitą pirmadienį (kovo 3 d.).
Šis 1997 Eilona Ariel, Ayelet Menahemi režisierių dokumentinis filmas aprėpia kelias problemas – kalėjime egzistuojančią netvarką, kalinčių žmonių norą keistis, tačiau nežinojimą kaip, taip pat kiekviename iš mūsų slypinčio nusikaltėlio sutramdymą, bei ramybės ieškančios sielos išnykimą šiuolaikiniame pasaulyje. Salė buvo pilna, visi į istoriją galėjo pažvelgti per savo asmeninę potyrių prizmę.
Tai įkvepiančios, buvusios vyriausios kalėjimų inspektorės iš Naujojo Deli, Kiran Bedi istorija, kuri stengėsi pakeisti pagarsėjusį Tiharo kalėjimą paversdama jį ramybės oaze. Bet visų pirma – tai kalinčių žmonių už įvairius nusikaltimus (žmogžudystes, vagystes, kontrabandą) išpažintis, kuri atskleidžia, kad kalėjimas gali tapti įstaiga, kurioje suvoki savo blogo elgesio priežastis ir išėjus į laisvę pradedi naują gyvenimą vietoje tolimesnio nusikalstamumo vykdymo. Pasakojimas yra apie labai seną meditacijos techniką vipasaną („matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų“), kuri atskleidžia, kad visgi galima tapti tiek savo paties, tiek savo gyvenimo šeimininku ir kontroliuojant mintis pasiekti laimės kupiną gyvenimą. Prieš daugiau kaip 2500 metų jos buvo mokoma Indijoje kaip universalaus vaisto nuo visuotinių bėdų.
Filmų kūrėjai praleido apie dvi savaites Tiharo centriniame kalėjime Naujajame Delyje kalbindami ten ne tik ten kalinčius vietinius ir nuteistuosius iš užsienio, tačiau ir kalėjimo pareigūnus. Viskas prasidėjo, kai inspektorė Kiran Bedi ieškojo būdų, kaip nusikaltėlius psichologiškai paruošti grįžimui į visuomenę su noru tapti jos dalimi, o ne priešais. Puikią idėją apie vipasaną jai pakuždėjo vienas iš dirbančių pareigūnų. Pasak Bedi iš pradžių meditacijos seansus turėjo praeiti patys darbuotojai, nes jei jie nepasikeis – nepasikeis ir patys kaliniai. Kaip praktika parodė, šie 10-ies dienų seansai padėjo sukurti draugiškesnę, ramesnę ir daugiau pagarbos kupiną aplinką, o norinčių šią techniką išbandyti kalinių skaičius buvo išaugęs net iki 1000. Tuo metu tai buvo didžiausia bendra meditacija per visus vipasanos gyvavimo metus. S. N. Goenka buvo tas žmogus, kuris mokydamas šios meditacijos technikos atvedė daugelį nusikalstamo pasaulio žmonių į tiesos kelią. Meditacijos taikymo sėkmė buvo tokia stulbinanti, jog neseniai Indijos vyriausybė nusprendė taikyti vipasanos praktiką visose šalies kalėjimuose. Kitos šalys, tokios kaip Kanada, Amerika, taip pat buvo suinteresuotos ir jau yra tai pritaikiusios savo šalių kalėjimo įstaigose.
Filmo pabaigoje aidėjo aplodismentai, visi atrodė suklusę ir susimąstę. Taip pat po peržiūros vyko pokalbis su vienu iš vipasanos meditacijos pagal S. N. Goenkos tradiciją propaguotojų Lietuvoje. Pasirodo mūsų šalyje tokie meditacijos užsiėmimai vyksta jau nuo 2004 m du kartus per metus. Susidomėjusiai publikai iš karto kilo klausimai, ar šie 10-ies dienų kursai mokami, o atsakymas buvo paprastas – ne, mat skirti lėšas būsimiems užsiėmimams gali tik jau praėję vieną kursą žmonės. Taip pat susirinkusiems buvo smalsu, ar reikia prieš atliekant tokio pobūdžio meditacijos praktiką reikia kaip nors ypatingai ruoštis. Dauguma jau išbandžiusių šį savęs pažinimo būdą draugiškai linksėjo pritardami, kad užtenka tik noro išbandyti kažką nauja, nors juokais pripažino, kad reikia nusiteikti sąlygoms, tam tikrais atvejais griežtesnėms nei pačiame kalėjime.
Pokalbis auditorijoje išsirutuliojo iki pastebėjimų, kad po šios meditacijos kursų, kur viso periodo metu niekas nekalba, medituoja nuo ryto iki vakaro tik su keliomis pertraukomis pietums, gali būti sunku grįžti į rutiną, nes žmogus suradęs daug atsakymų savyje, pajautęs pokyčius, turi didelę tikimybę pasijusti vienišas. Tačiau jau ne vieną kartą tokiose meditacijose buvę žmonės atšauna, kad per kursą patirti išgyvenimai nėra didesni nei tuo metu gali patirti. Tai gali būti ir pasislėpusios baimės, nuoskaudos ir atvirkščiai – ramybė ir suvokimas. Esmė yra ne tie išgyvenimai, o žmogiškojo „aš“ suvokimas. Po kursų grįžus į kasdienybę lakinai gal ir jausiesi vienišas, bet tai bus tik todėl, kad kasdieniame gyvenime tą vienatvę nuolat užtušuoji darbais, tuščiais susitikimais, žmonių minia. Taip pat buvo paminėta, kad seansų metu iškilę negatyvūs jausmai pagal vakarų mediciną yra negerai, tačiau šios meditacijos metu jie kaip tik yra tartum „išjudinami“, tad toliau nebetūno mumyse ir nebetrukdo gyventi. Mes juos suvokiame, priimame ir paleidžiame. „Sėdžiu. Medituoju Vipasaną“ taip pat buvo užfiksuotos scenos, kai po viso seanso kaliniai pratrūkdavo verkti, jausti gailestį, dėkingumą, o kitų veiduose buvo pastebima ramybė bei susikaupimas. Filme aiškiai buvo konstatuojama, kad po vipasanos kursų yra pasikeičiama į gera, tad kilo klausimas, o ar neįmanoma patyrus visus išgyvenimus pasisukti bloga linkme? Į šį pastebėjimą konferencijoje dalyvavęs „senas studentas“ atkirto su humoru: „Nežinau. Grįžus reiks žmonos paklausti.“
Po konferencijos visi išėjo pakylėti, spaudė vieni kitiems rankas dėkodami už dalyvavimą ir žinios skleidimą. Norint pabėgi nuo kasdienybės ir pamatyti, kaip patys kalintys tiek realiame, tiek savo minčių pasaulyje atsiliepia apie naują būdą tobulėti – šis filmas kaip tik.
Parengė Rūta Skaraitė