Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Vakar, spalio 24 d., Vilniuje baigėsi 9-asis „Nepatogaus kino“ festivalis. Jo metu Vilniaus kino mėgėjai galėjo pažiūrėti daugiau nei 50 nepatogių filmų, dalyvauti diskusijose ir kituose renginiuose. Festivalio pabaigai skirtame renginyje buvo apdovanotas ir geriausias šių metų festivalio pilnametražis dokumentinis filmas.
Buvo atrinkti devyni pradedančių režisierių filmai. Konkursinės programos dokumentinės juostos turėjo būti pirmas arba antras pilnametražis kūrėjo darbas.
Visus juos vertino tarptautinė komisija, kurią sudarė Debra Zimmerman (Organizacijos „Women Make Movies“ vadovė, (Emmanuel Chicon (Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Visions du Réel“ programos sudarymo komisijos narys nuo 2007 metų), Linas Vildžiūnas (kino kritikas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildijos patikėtinis(, Hugh Purcell (žurnalistas, kino prodiuseris, kino kūrybos dirbtuvių ESODOC įkūrėjas), Maria Carrion (Tarptautinio filmų festivalio „FiSahara“ vadovė).
Festivalio „Nepatogus kinas“ uždarymas
Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Specialus paminėjimas ir apdovanojimas atiteko filmui „Mūšiai“ (Battles, rež. Isabelle Tollenaere, 2015 m., Belgija, Nyderlandai).
Ši dokumentinė juosta apdovanota už protingą ir konceptualų žvilgsnį, kuriuo pažvelgiama į senuosius mūšius ir jų kraštovaizdžius, užfiksuojami skirtingi ir modernūs tų mūšių įprasminimo būdai. Šis filmas kvestionuoja, kaip prisimenamas skirtingas karas.
„Labai svarbu, kad mano filmas rodomas čia, Lietuvoje, nes mano mama kilusi iš Lietuvos. Deja, ji manęs neišmokė lietuviškai. Ačiū už mano filmui skirtą specialų paminėjimą“, – dėkojo filmo režisierė Isabelle Tollenaere.
Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Rinkdama geriausią dokumentinį „Nepatogaus kino“ festivalio filmą žiuri nariai daug diskutavo. Už itin šiltą ir atvirą ūkininko ir jo draugų, kurie gyvena Luksore ir kurie per atstumą stebi Egipto revoliuciją bei pasipriešinimą, paveikslą apdovanotas Anna Roussillon filmas „Aš esu tauta“ (Je suis le people/I am the People, 2014 m., Prancūzija, Egiptas).
Uždarymo filmu buvo pasirinktas Maxì Dejoie ir Virginijos Vareikytės filmas „Aš už tave pakalbėsiu“. Jaunas kovotojas už laisvę ir KGB operatyvinis darbuotojas subrendo sovietmečiu. Šiandien jie vertina lemiamomis akimirkomis pasirinktus skirtingus gyvenimo kelius. Disidento žmona, ilgus metus laukusi iš psichiatrinių ligoninių kalėjimo sugrįžtančio vyro, stengiasi užpildyti jo atmintyje atsivėrusias prarajas. Septynerius metus tremtyje kalėjęs pogrindinės spaudos rašytojas susitinka su savo buvusiu tardytoju. Vilniaus centre tebeveikainčiame viešbutyje atsakymų į taip ir neatsakytus klausimus ieško antikvaro kolekcininkas, anuomet šioje vietoje suimtas ir išvežtas į devynis mėnesius trukusią nežinią. „Aš už tave pakalbėsiu“ – tai septynios jautrios gyvenimo istorijos, pasilikusios sovietinių nusikaltimų gedulo ir laisvės pergalių euforijos paribyje.
Uždarymo akimirkos
