Asmeninis archyvas
Zenonas Imbrasas – daugiau nei 70 filmų ir serialų suvaidinęs kino entuziastas. Kino aikštelėse lyg namuose besijaučiantis 73 metų vyras įkūnijo daugybę personažų – yra buvęs ir kaliniu, ir gydytoju, ir policijos viršininku, ir generolu, ir net popiežiaus pasiuntiniu. Patirtį prieš 20 metų masinėse scenose pradėjęs Z. Imbrasas šiandien įvairiuose epizoduose filmuojasi šalia žymiausių Lietuvos ir užsienio aktorių.
Į susitikimą Z. Imbrasas atsineša kone šimtą nuotraukų. Jose – portretai su aktoriais, scenos Trakų pilyje, Trakų Vokėje, Vilniaus oro uoste, Lukiškių kalėjime, Vilniaus universiteto prieigose, Rašytojų sąjungoje, senamiesčio gatvelėse. Trumpuose epizoduose vaidinantis vyras pasakoja, kad vien praėjusį mėnesį spėjo nusifilmuoti dviejuose filmuose ir muzikiniame klipe.
Anot jo, kinas gyvenime atsirado pačiu sudėtingiausiu momentu, tapo savotišku išsigelbėjimu. „Dirbau fizinio lavinimo mokytoju, vėliau prisidėjau prie Molėtų rajono kultūros vystymo. Įvyko įvairūs pasikeitimai ir ilgainiui pozicijoje nebebuvau reikalingas. Prasidėjo sudėtingas gyvenimo etapas, depresija. Laikraštyje atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad ieškoma aktoriaus. Kinas atsirado kaip gelbėjimosi ratas, sakyčiau, dievas pats viską taip sudėliojo ir davė už ko užsikabinti“, – prisimena Z. Imbrasas.
Nors profesionalios vaidybos jis niekuomet nesimokė, prisipažįsta, kad galimybė filmuotis visuomet buvo tam tikra svajonė. „Užaugau vaikų namuose ir nors vėliau studijavau universitete, pritapti prie kitų jaunuolių būdavo sudėtinga. Prisimenu, kaip jaunystėje vakarais vienas vaikščiodavau po Vilnių ir galvodavau, kad turėčiau dabar sutikti kokį nors režisierių. Labai norėjau vaidinti, būti pastebėtas.
Šiandien man atrodo, kad vaidinti padeda gyvenimo patirtis – vaikų namai, institutas, vienatvė, įvairūs išgyvenimai – jie susiguli, atsispindi judesiuose, akyse. Daugybę gyvenimiškų dalykų jau esu praėjęs, tad greitai suprantu, ko iš manęs tikisi režisierius. Kuriu vaidmenis ne pagal šabloną ar standartus, bet iš širdies – emocijų vaidinti man jau nebereikia, nes jos yra tikros, išjaustos, pergyventos. Tai ne vaidyba, o pats gyvenimas“.
Epizodinių vaidmenų aktorius teigia, kad nors anksčiau skelbimų reikėdavo ieškoti, šiandien pasiūlymai atkeliauja patys. „Prodiuseriai, kastingo režisieriai jau žino mano galimybes, dažniausiai kviečia didesniems epizodiniams vaidmenims. Pavyzdžiui, filmuojant „Černobylį“, scenoje vaidinau visai šalia pagrindinio aktoriaus, įsikūnijusio M. Gorbačiovą. Filmavome tris dienas ir nors kalbėti nereikėjo, turėjau atspindėti scenoje jaučiamą įtampą, reaguoti į sudėtingus prie stalo vykstančius politinius pokalbius. Kitų filmų scenoms turėjau išmokti ir lietuviškus, vokiškus ar net lotyniškus tekstus. Juos mokiausi namuose, o filmavimo metu šalia manęs stovėdavo žmogus, kuris, reikalui esant, pakoreguodavo tartį. Filmuojant stambiu planu, režisierius gali sustabdyti sceną ir pasakyti, kad kaktoje paslėptum vieną vienintelę raukšlę. Sykį man buvo priskirtas pagalbininkas tam, kad scenoje rūkant cigaretę pelenai kristų tvarkingai… Filmavimo aikštelėje kiekviena detalė yra svarbi, kamera tave perskrodžia kiaurai,“ – apie filmavimo subtilybes pasakoja Z. Imbrasas.
„Filmuotis nėra lengva – epizodinių vaidmenų aktoriai turi praeiti atrankos etapą, video bandymus, kostiumų matavimus ir filmavimo pamainas. Labiausiai vargina važinėjimas, ilgas laukimas – filmavimai gali trukti net 12 valandų. Aikštelėje aplink tave – 50 km laidų, kameros, apšvietimas, techninis personalas, visi lekia, skuba, bėga – kartais sunku suprasti, kas vyksta. Tai ir yra kino gamybos procesas. Daug neužsidirbsi ir didelio pripažinimo tai neatneš, tačiau jausmas, atmosfera yra neapsakomi. Siela filmavimų metu pailsi, kinas man neleidžia sustabarėti.
Žinote, filmavimo aikštelėje stovėdamas su maršalo uniforma pasijauti taip, lyg ir gyventum maršalo gyvenimą – tave grimuoja, rūpinasi kostiumu, apgyvendina prašmatniuose aktorių kemperiuose, aplink sukasi kostiumuoti džentelmenai ir damos – kaip nesijausti pakylėtam? O ir žmonės čia kitokie – susitikę apsikabina, niekam nereikia aiškinti iš kur esi ar kokį automobilį vairuoji. Tokie momentai ir patirtys atperka visą vargą, leidžia pamiršti kasdienybę. Nieko apčiuopiamo negauni, bet dūšioj gera, skrajoji. Kol atsigaunu po filmavimo praeina keletas dienų, būna sunku „išlipti“ iš rolės, ilgai galvoju tiek apie istoriją, tiek apie tai, ką galėjau padaryti geriau. Bet grįžti į rutiną ir vėl lauki kažko naujo.
Didelį įspūdį palieka galimybė stebėti profesionalius aktorius. Prisimenu aktorę Helen Mirren, vaidinusią seriale „Jekaterina Didžioji“. Nustebino jos susikaupimas vaidmeniui ir sugebėjimas iš jo išeiti vos nufilmavus sceną. Taip ir mokaisi – su kiekvienu filmu ateina patirtis, techninių dalykų suvokimas. Dėl filmavimų yra tekę vykti ir į užsienį, o vienai reklamai nusifilmavau nuogas“, – apie patirtis pasakoja epizodinių vaidmenų aktorius.
Paklausus, ar laisvalaikiu suspėja kinu pasimėgauti kaip žiūrovas, Z. Imbrasas pastebi, kad šiandien į kiną žiūri visai kitaip. „Anksčiau nekreipiau dėmesio į smulkmenas, o dabar matau net ir mažiausias klaidas aprangoje. Mėgstu žiūrėti švedų detektyvus, jie tikri, gyvenimiški. Patinka Amerikos klasika – ne tiek turiniu, o legendiniais aktoriais, kurių veiduose atsispindi pusė pasaulio, į kuriuos įdomu žiūrėti net jiems tylint. Žaviuosi senosios kartos Lietuvos aktoriais – jie nerėkauja, negestikuliuoja, kartais pasako du žodžius, bet jie – paliečia.
Žinote, suprantu, kad aštuntoje dešimtyje pas mane tikriausiai nebeatvažiuos filmavimo komanda prašydama suvaidinti Hamletą. Ir didelių vaidmenų netrokštu. Kai pagalvoju, dalis mano amžiaus žmonių sėdi prie langelio ir stebi gyvenimą, o aš turiu galimybę patirti tokius dalykus – bent trumpam pajusti kino džiaugsmą, išgyventi tą iliuziją. To ir užtenka“.