Filmas „Visko teorija“ (The Theory of Everything, 2014) jau įvertintas keletu apdovanojimų: „Hartland Film“ apdovanojo „Jaudinančio filmo“ (Truly Moving Picture) apdovanojimu, „Mill Valley“ kino festivalyje gavo auditorijos apdovanojimą, Talino juodosiose naktyse – žiuri prizą. Bet žinote, koks įvertinimas yra pats svarbiausias juostos kūrėjams ir aktoriams? Žinoma, kad Stepheno Hawkingo. O jam „Visko teorija“ patiko.
Filmas pastatytas pagal pirmosios S. Hawkingo žmonos Jane knygą „Keliavimas į begalybę: mano gyvenimas su Stivenu“ (Travelling ot Infinity: My life with Stephen). Pačiai autorei atrodė labai rizikinga kelis dešimtmečius suspausti į kelių valandų filmą, žinant, kad pritrauktų ir išlaikytų auditorijos dėmesį, įvairiausių nuobodžių niuansų teks atsisakyti. Todėl siekiant sugraudinti filme paaštrinamos sunkios dienos, gražiosios rodomos. Nors tų gražiųjų, anot Jane Hawking, buvo daug daugiau nei parodyta. Bet tai nėra esmė. Juostoje pasakojama Stepheno Hawkingo gyvenimo istorija nuo susipažinimo su Jane iki susitaikymo, kad su pasauliu teks bendrauti tik spaudant mygtuką. O kas vyko tarp to?
Daug. Daugiausia dėmesio skiriama dviejų jaunų žmonių santykiams ir sąjungai. Labai stipriai sąjungai. Krikščionė įsimyli tą, kuris ne tik, kad netiki, bet karštai neigia Dievą. Jis – labai talentingas, protingas fizikas, o ji? Studijuoja literatūrą… cha! Neapsigaukite, filme tam tikras šeimos ar visuomenės prieštaravimas rodomas tik užuominomis, tam neskiriama daug dėmesio. Iš tiesų filme visas dėmesys skiriamas jausmams. Stepheno ir Jane. Mokslas nustumiamas į šalį. O gaila. Kiekviena didinga šio mokslininko mintis kaskart jam „nukrenta“ kaip obuolys Niutonui ant galvos: per daug nesistengiant, nesukant galvos.
Čia nėra tikslus autobiografinis filmas ar tik meilės drama. Rodoma moters kova su savimi, aplinkinių požiūriu ir su tikrai baisia liga, kuri buvo diagnozuota labai jaunam ir perspektyviam Stephenui. Juostoje po truputį kartu su mokslininku žiūrovas vis labiau lėtėja, tirpsta ir po kiek laiko darosi vis sunkiau kvėpuoti, matant teik šio vyro, tiek žmonos fizines ir vidines kovas norint nepasiduoti ir ginkdie vienas kitam neparodyti, kad galbūt „mums abiems reikia pagalbos“?
Prieš šio filmo peržiūrą „Intelligent life“ žurnale teko perskaityti labai nuoširdų ir spalvingą interviu su pagrindinį vaidmenį šiame filme atliekančiu aktoriumi Eddie Redmayne. Iš karto papirko ir sužavėjo jo įsijautimas į vaidmenį: Stepheno Hawkingo kalbos atkartojimas, povyza, ligos progresavimas. Kiek naktų nemiegota, repetuota su choreografais, bendrauta su žmonėmis, sergančiais ta pačia liga. Koks rezultatas? Nuostabus! Eddie Redmayne, tiesiogine to žodžio prasme, ne persikūnijo, o tapo Stephenu Hawkingu. Jei nesužavės istorija ar jos pasakojimo būdas, papirks šio aktoriaus vaidyba. Felicity Jones atliktas Jane Hawking vaidmuo taip pat stiprus. Šie aktoriai vienas kitą papildo, kaip ir tikrieji jų herojai realybėje.
Tad, kaip supratote, „Visko teorijoje“ – daug meilės, pasiaukojimo, kovos ir geros vaidybos. Beje, kažkodėl ši juosta vėl sugrąžina tikėjimą žmonėmis ir gerumu. Bet ne mokslu. To šioje juostoje pritrūko. Tačiau negalima purkštauti – tikriausiai ne to ir siekė režisieriai. Apie S. Hawkingo fenomeną, pasiekimus sukurta daug dokumentinių juostų, parašyta knygų. Be to, norintys gali pasižiūrėti Philipo Martino režisuotą televizijos filmą „Hokingas“ (Hawking, 2013), jame daugiau dėmesio skiriama pirmajam dideliam jo atradimui, jį supusiems ir jį įkvėpusiems mokslininkams.
Minėjau, kad šis filmas išmoko pagarbos žmonėms ir sugrąžina tikėjimą gerumu? Taip pat, atkreipus dėmesį, kad vis dėlto viskas sukurta pagal tikrą ir vis dar besitęsiančią istoriją (vertėtų paminėti, kad Jane ir Stephenas jau išsiskyrę), nori nenori pradedi galvoti – o aš čia sėdžiu ir kramsnoju spragėsius… Galbūt ką nors tai įkvėps grįžti prie knygų? O galbūt padėkoti savo šeimai ir mylimiesiems? Nors Jane ir Stephenas neslepia, kad būtų laimingesni, jei daugiau jaunuolių skaitytų knygas, ir, žinoma, ne bet kokių, o… fizikos.
Filmo anonsas: