Asmeninis archyvas
Rosa von Praunheim – prieštaringas vokiečių dokumentalistas, savo filmais paveikęs ne tik kino istoriją, bet ir visuomenės normas, menininkas-aktyvistas, kurio nedidelę retrospektyvą pristato Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“.
Penki Rosos von Praunheim filmai, kuriuos galima pamatyti Prancūzų instituto kino salėje birželio 16-22 d., dokumentuoja LGBT judėjimą, besikeičiančias normas ir paties vokiečių kūrėjo gyvenimą.
Pokalbis su Rosa von Praunheim.
– Ar esama prieštaravimo tarp kino kaip meno ir kaip aktyvizmo priemonės?
– Pažvelkite į tai, kaip menininkai mano filmuose reagavo į AIDS krizę, į jų eilėraščius ir paveikslus, ir pamatysite, kaip įdomiai gali derėti menas ir aktyvizmas.
– Kai kurie jūsų filmai, tokie kaip „Ne homoseksualas iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena”, atrodo beveik kaip sociologiniai traktatai, nors jų stilius – camp – verčia abejoti, kiek rimtai reikia priimti tai, kas juose sakoma. Ar tai sąmoninga strategija? Ką jums reiškia camp?
– „Ne homoseksualas iškrypęs…“ yra mano kaip homoseksualaus vyro patirties šeštajame ir septintajame dešimtmetyje produktas. Mano pykčio ant nepolitiškų gėjų, kurie slėpėsi užuot kovoję už savo teises, išraiška.
Kurdamas filmo vizualinį stilių aš naudojau pogrindžio elementus, teatrališką stilių, o balsas, girdimas už kadro, šaiposi iš gėjų madų ir stiliaus.
Camp kilęs iš gėjų kultūros, jis išreiškia kritiką konvencionalizmui, pavyzdžiui, kaip senuose filmuose vaizduojamos moterys. Tačiau kartu jis išreiškia mūsų meilę kičui ir perdėtam sentimentalumui – gėjai mėgsta parodijuoti savo motinas.
– Savo filmuose fiksuojate LGBT aktyvizmo istoriją. Kas jums ypač įdomu?
– Esu dokumentalistas ir dokumentavau LGBT politiką. Aštuntajame dešimtmetyje tai buvo gėjų kultūra ir emancipaciniai judėjimai, devintajame dešimtmetyje – AIDS. Dešimtajame dešimtmetyje reflektavau LGBT istoriją ir translyčių žmonių judėjimą. Šiuo metu kuriu įvairių gėjų ir lesbiečių portretus.
– Kokia sekso vieta LGBT aktyvizme?
– Tai nuo daug ko priklauso. Aš pats esu labai seksualus žmogus ir visada kovoju už seksualinę laisvę. Šiuo metu – su religingais žmonėmis, pavyzdžiui, islamistais.
– Devintajame dešimtmetyje jūs sukėlėte skandalą, televizijos eteryje išviešinęs kelis žinomus žmones, kurie buvo homoseksualūs. Kas privertė taip pasielgti?
– Tai buvo AIDS krizės metu. Norėjau mesti akmenį, priversti žmones reaguoti į tai, kad gėjai masiškai mirė. Nutraukti tylą.
– Koks yra jūsų idealus žiūrovas? Toks, kuris priima jūsų požiūrį, ar toks, kurį šiek tiek šokiruoja jūsų filmai?
– Myliu kiekvieną, kuris žiūri mano filmus – ypač dabar, kai taip sunku rasti auditoriją alternatyviam kinui.