Naujoji Martino Scorseses juosta pasakoja apie Džordaną Belfortą (Leonardo DiCaprio) – Volstryto maklerį, pagarsėjusį finansinėmis aferomis, ekscentrišku elgesiu ir, aišku, pinigais. Daugybe pinigų, tiesą sakant. Realaus žmogaus biografiją vaizduojantis filmas, galima sakyti, yra viena iš from rags to riches tipo istorijų. Nors, ko gero, taip sakyti nebūtų visai tikslu, mat pagrindinio veikėjo nepriteklių žyminčiai gyvenimo atkarpai skiriama labai nedidelė filmo dalis, o visas dėmesys koncentruojamas į biržos vilku praminto maklerio virsmą iš turtingo į neišpasakytai turtingą. Taip, šiame filme yra daug tuštybės, daug sekso, kekšių, nuogybių, alkoholio, dar daugiau narkotikų ir pinigų, kurių nebėra, kur dėti, ir kurie veržiasi iš ekrano baltuojančiomis penkiasdešimties metrų ilgio jachtomis, milijonų vertės vilomis, tūkstančius kainuojančiais „Versache“ kostiumėliais ir „Miami Vice“ tipo Ferrari automobiliais. Vienintelis tikras filmo herojus veikiantis jausmas, kurio dar neužgožė blizgantis materializmas, yra aistra turėti dar daugiau pinigų. Tai – pagrindas lekiančio Volstryto gyvenimo ritmo, kuris įtraukia visuomet praturtėti norėjusį Džordaną. Markas Hanna (Matthew McConaughey) jau filmo pradžioje pasako naujokui pagrindinę tokio gyvenimo taisyklę – reikia mokėti atsipalaiduoti. Kaip gi kitaip, juk gali išprotėti, jei per dieną uždirbi ar prarandi keletą milijonų dolerių…
DiCaprio vaidyba beveik nepriekaištinga. Jis puikiai atskleidžia ne tik savimi pasitikinčios, charizmatiškos, ekstravertiškos, bet ir, vėliau į raminamųjų vaistų, narkotikų ir atsitiktinio sekso liūną įklimpusios asmenybės, traukiančios kokainą tiesiai nuo kekšės šiknos, paveikslą. Džordano Belforto nuotaikų amplitudė drastiškai šokinėja, apimdama pykčio proveržius, įkvepiančias, nevaldoma ekstaze virstančias kalbas, neviltį, baimę, svaigulį, net gi seilėtis verčiantį paralyžių… Netikėtai užsiplieskiančio charakterio išprovokuotų būsenų ir veiksmų, šauksmų kuriama visuma yra gerai pažįstamas DiCaprio vaidybos braižas, kuris filme ypač ryškus. Retsykiais gal net pernelyg ryškus. Visgi tai vienas tų filmų, taip pat kaip ir, pavyzdžiui, „Didysis Getsbis“, kuris be Leonardo DiCaprio vaidybos nebūtų itin daug vertas. Už naująjį vaidmenį aktorius jau laimėjo auksinį gaublį geriausio aktoriaus kategorijoje, taip pat yra nominuotas „Oskarui“. Šis faktas, rodos, užgožia patį filmą, o kūrinio vertė nublanksta prieš pagrindinio aktoriaus meistriškumą. „Kas graužia Gilbertą Greipą“, „Aviatorius“, „Kruvinas Deimantas“, „Volstryto Vilkas“ – ar ketvirtas kartas Holivudo gerbėjų numylėtiniui bus sėkmingas? O gal, kaip ir filmo režisierius Scorsese, tik 2007 metais laimėjęs „Oskarą“, dar ilgai lauks oficialaus tokio masto pripažinimo? Galiausiai, koks skirtumas? Daugiau ar mažiau tituluotas DiCaprio, akivaizdu, yra vienas talentingiausių šių (ir ne tik) laikų aktorių. Žiūrovai ir taip eina dėl jo iš proto.
Tiesa, negalima paneigti ir kitų aktorių indėlio. Antrąją Džordano žmoną Naomi Lapaglia įkūnijusi Margot Robbie sukūrė labai įtaigų koketiškos, pornografijos industrijos grožio ir seksualumo standartus atitinkančios, barakudos savybėmis pasižyminčios moters asmenybę, o Jonahas Hillas dar labiau nustebino puikiu antraplaniu Donnie Azzafo vaidmeniu, už kurį taip pat yra nominuotas „Oskarui“. Reikia pripažinti, kad aktorių darbas filme vertas didžiausio įvertinimo, o kaip gi pats filmas?
Remdamasis Džordano Belforto išleista autobiografine knyga, scenarijų filmui parašė Terence`as Winteris. Tai – vieno geriausių visų laikų televizinio serialo – „Sopranai: mafijos kronika“ scenarijaus (tiesa, ne visų serijų) autorius. Daug žadanti pavardė, o visgi filmas kiek per ilgas, ištęstas, žiūrovai priversti dažnai žvilgčioti į laikrodžius, kai, regis, prie pabaigos priartėjęs siužetas, imamas narplioti toliau. Žinoma, atsakomybę už tai turėtų prisiimti ir pats filmo režisierius. Galima pagirti, kad scenarijuje nėra kvestionuotinų įvykių eigos sprendimų, tačiau taip ir turėtų būti, kadangi vaizduojama istorija, kaip sakyta, yra nutikusi realybėje, o tikrasis Džordanas Belfordas šiais metais švęs savo penkiasdešimt antrąjį gimtadienį.
Žvelgiant iš kinematografinės pusės, galima paminėti keletą įdomių sprendimų. Į iš šalies rodomą filmo istoriją dažnai įsiterpia pirmuoju asmeniu kalbantis Džordanas Belfortas, kuris akis į akį pasakoja žiūrovui savo gyvenimo vingrybes ir tarsi gyvai su juo komunikuoja. Tai sustiprina biografinio žanro aspektą. Nors filme nėra įspūdingų ir originalių kadrų, kameros darbas padeda atskleisti skubančio ir chaotiško Volstryto dvasią. Epizodai dažnai prikimšti nesuskaičiuojamų Belforto įkurtos įmonės darbuotojų, keliančių tikrą sumaištį ekrane.
Jei jau paminėjome biografinį momentą, pridurkime, kad filmas taip pat laikomas ir kriminalinio bei komedijos žanro atstovu. Tiesa, humoras čia nėra itin subtilus, o vietomis net gi visai primityvus. Vargu, ar gali ką prajuokinti kelias minutes trunkantis apsinešusio veikėjo šliaužimas grindiniu iki automobilio. Toks epizodas verčia eilinį kartą stebėtis pritrenkiančiu DiCaprio vaidybos universalumu, bet ar pats sumanymas juokingas? Ne. Net patys naiviausi žiūrovai filmo metu nuoširdžiai juokėsi tik keletą kartų, nekreipiant dėmesio į nejaukias antrųjų pusių šypsenas, išgirdus ekrane vykstančias diskusijas apie anais laikais prasidėjusių madą depiliuoti moterų tarpukojus. Bet negalima sakyti, kad filmas nuobodus. Jis iš tiesų persmelktas pozityvia, šviesia ir neįpareigojančia, kaip ir pačių veikėjų gyvenimai, nuotaika, kurią sustiprina daugelis gerai žinomų bliuzo, roko, laiko patikrinto repo ir kitokių stilių muzikiniai kūriniai.
Bet nejaugi paklausite, filme nėra bent kokios tikrąsias žmogiškąsias vertybes įprasminančios siužeto linijos? Nelabai. Šiuo atžvilgiu „Volstryto Vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013) primena „Amerikos psichopatą“, nes rodoma ganėtinai vienpusiška dvejotinos pasaulėžiūros ir moralės, veiksmų argumentacijos perspektyva. Yra keletas scenų, žyminčių kilnų, dažniausiai, beje, irgi su pinigais susietą poelgį (finansinės paramos į bėdą patekusiam bendražygiui suteikimas) ar dėl vaiko globos kovojančių tėvų ginčą. Tačiau jos nesukelia graudulio. Emocinis filmo lygis, kurį patiria žiūrovas, apskritai yra ganėtinai tolygus ir kardinaliai skiriasi nuo vaizduojamų įvykių intensyvumo. Gal iki tikrai gero filmo įvertinimo ir trūksta tam tikro vidinio, dvasinio sukrėtimo, o gal tokio pajautimo nebuvimas ir yra šio filmo žinutė. Milijonais matuojamos prabangos žavesys į pabaigą ima sklaidytis, patvirtindamas labai banalią tezę, esą turtai neatneša žmogui laimės ar panašiai.
Kol kas IMDB puslapyje filmas įvertintas aštuoniais su puse balų, tačiau greičiausiai šis skaičius dar kiek smuktelės. Būtų teisinga filmą vertinti kiek geriau nei prieš tai minėtą „Didįjį Getsbį“. Tarkime, septyniais ir aštuoniomis dešimtosiomis taško. DiCaprio, priešingai, nusipelno stipraus devyneto. Ką jau čia, didžiausi aktoriaus gerbėjai ir vėl nepagailės jam dešimtuko. Nesupyksime ir už tai.
Pabaigoje – viena individuali asociacija. Filmo scenoje, kurioje dūžta prašmatnioji jachta, Belfortas surinka kiek modifikuotą kur kas geresnėje juostoje „The Beach“ girdėtą frazę. Pastarajame filme jaunasis DiCaprio, pasakodamas apie žūtbūtinę kovą su jį užpuolusiu rykliu, sušunka: „I will not die today!“*. „Volstryto vilko“ mirties akivaizdoje ji skamba taip: „I will not die sober!“* Tai ir reziumuoja apkvaitusių nuo savo pačių godumo ir noro turėti daugiau, daug daugiau pinigų, daugiau prabangos, daugiau narkotikų, daugiau moterų, daugiau gražių daiktų, bet nieko iš tiesų vertingo, žmonių dvasią. Viso to netekusį ir į teisėsaugos nemalonę patekusį Džordaną Belfortą palieka jo gražioji žmona, o geriausias draugas ir partneris, kurį pagrindinis veikėjas perspėja dėl FTB veiksmų, jį įskundžia.
Ko gero, nieko keisto, kad vien materialų pagrindą turinčiais ir išskaičiavimu pagrįstais saitais jungiami santykiai taip paprastai nutrūksta – tokioje savanaudiškų paskatų genamų karjeristų knibždančioje ir supuvusius žmonijos idealus gimdančioje vietoje kaip Volstrytas draugų nėra.
*Aš šiandien nemirsiu!
*Aš nemirsiu blaivas!
Filmo „Volstryto vilkas“ anonsas: