VTTFF`17: nacionalinė konkursinė programa II (apžvalga)

Kalbėdamasi su Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio (VTTFF) rengėja Marija Razgute apie šių metų festivalį mintyse pradėjau skaičiuoti, kiek kartų praėjusiais metais Lietuvoje buvo galima pamatyti trumpuosius filmus: „Kino pavasario“ rodė dvi programas „Studentų filmų konkursas“ ir „Trumpas konkursas“, rugpjūtį Nidoje vyko naujas ir nemokamas trumpųjų filmų „Nida Short Film Festival“, rudenį šiek tiek trumpametražio kino pristatė „Scanorama“. Šiemet VTTFF rengiama Artūro Jevdokimovo retrospektyva primena, kad prieš keletą metų vykdavo tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“. Taigi progų ne per daugiausiai.

Iš pirmo žvilgsnio sunku rasti bendrumų tarp 6-ių gana skirtingų antrosios nacionalinės programos filmų. Čia randame vieną animacinį filmą („Sausra“), eksperimentiškumu trykštantį „Electric Sheep Don‘t Make Me Sleep“, „Namo“ apie išnykusius namus, vyriškumui iššūkį metantį nevaisingumą („Šaknys karčios“), vienos baskės įveikiančius laiką prisiminimus („Aš čia tik svečias“) ir karo fone vienu šautuvu apsiginklavusią šeimą („Visi pasiilgo Prano Ivanausko“). Keletą iš jų apžvelgsiu plačiau.

Į mokslų vaisius apeliuojantis filmo „Šaknys karčios“ („The Roots are Bitter“, rež. Domas Petronis) pavadinimas – visai ne apie studijas. Kaip ir ankstesniuose D. Petronio filmuose („Sobaka“, 2015, „Poliarinis vakarėlis“, 2015), dėmesio centre – jauna pora. Pagrindinis herojus Vytas nevaisingas, todėl kartu su savo mergina įvairiais būdais mėgina susilaukti vaiko. Pavyzdžiui, keliauja į sovietine praeitimi dvelkiantį pastatą, spermos banką. Gydytojo kabinete, kur tradiciškai žaliuoja vazoninis papartis, pora sprendžia vaiko akių spalvos, rasės ir kitas dilemas. „Šaknys karčios“, įkvėptas „Vice“ žurnale perskaityto straipsnio apie Kanados 55-ių donorų spermos banką, pasižymi humoru ir saikinga ironija, įdomiu garso takeliu, tačiau pagrindinė filmo tema – vyriškumas – išplėtojama paviršutiniškai.

Dokumentinis filmas „Aš čia tik svečias“ („I Am Not From Here“, rež. Giedrė Žičkytė, Maite Alberdi) sulaukė gana nemažai dėmesio Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, tad, ko gero, galima sakyti, kad jis – šios programos įžymybė. 80-metė Josebė – gana tipiška baskė – užsispyrusi, ori ir besididžiuojanti savo kilme. Ji daugelį metų gyvena Čilėje, senelių namuose, tačiau nuolat visiems kartoja: „Aš čia tik trumpam“. Žvelgiant plačiau, šis Josebės pasakymas skamba tarsi žmogaus būties apibūdinimas, o prisiminimai iš praeities, kuriais ji be perstojo dalinasi, iškyla lyg priešprieša šiuolaikiniam ateities planais gyvenančiam žmogui. Kad ir kaip būtų, Alzheimerio liga pagrindinės herojės nepaverčia silpna ar verta pasigailėjimo, todėl režisierių dueto filmas pakankamai šviesus.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

Vienintelis animacinis filmas šioje programoje yra „Sausra“ („Drought“, rež. Agnė Kupšytė, Balys Kumža). Alegoriškas pasakojimas vystomas šaltoje betoninėje erdvėje kelia aliuzijas į urbanistines miestų erdves. Stabdyto kadro animacijos herojai trapūs ir bejėgiai – vieni prieš lietų, kuris jų kūnus ištirpina, kiti – prieš vėją, treti – prieš kažkieno nustatytas (ar nusistovėjusias) taisykles. Šis abstraktus pasakojimas kelia klausimus apie svarbiausias vertybes, žmogiškumą ir gyvenimą bendruomenėje.

„Galima, galima savo gyvenimą sukt atgal ratu“, – prieš penkiolika metų dainavo Geltona. Atsimenate? Pamenu ir Geltoną, ir „Delfinus“, tačiau nustembu išgirsdama juos praėjusiais metais pasirodžiusiame filme „Namo“ („Back“, rež. Gabrielė Urbonaitė). Pagrindinei filmo herojei Ievai (Severija Bielskytė) sugrįžus namo apdainuotas posūkis nepavyksta. Mažučiame mamos bute, tikrąja to žodžio prasme, vietos nėra (Ievos neatpažįsta netgi šuo), ketverius metus nematyti draugai gyvena visai kitais dalykais, o ji pati suamerikonėjus, jau ne visada gali save išreikšti gimtąja kalba. Šiame fone nutįsusi „Welcome back“ girlianda suskamba nemaloniai, lyg smėlis tarp dantų. Taip ir neaišku, kuriam laikui grįžo Ieva, bet, ko gero, jei ir ketino pasilikti, ilgai čia neužsibus.

5-asis režisierės Gabrielės Urbonaitės trumpasis filmas aktualus, nostalgiškas ir, žinoma, asmeniškas, mat paremtas jos asmenine būsena sugrįžus iš tolimos Amerikos. Šis darbas, ko gero, yra tarsi švelniu liūdesiu ir karčiu nusivylimu persigėręs laiškas Vilniui ir filme figūruojančiam nykstančiam „Lietuvos“ kino teatrui. 

Filmas „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ („Everybody’s Missing Pranas“, rež. Vygantas Bachmackij) prasideda žaidimu „nori, bet negauni“ arba gyvenimiškos patirties sąlygotais apibendrinimais: „10-ties tu gyveni kieme, kuriame visi žaidžia krepšinį, o tu ne. Pradžioj tu bandai, tau nesigauna ir tu gauni iš kamuolio. 16-ikos tu įsimyli geriausio krepšininko merginą ir tu gauni iš kumščio. 18-ikos tu įstoji į teisės mokyklą, jos nebaigi ir tu gauni kurso pirmūnę…“. Tai – Prano (Sakalas Uždavinys), tėvo, kuris nusprendžia imituoti savo savižudybę, pamąstymai. Pats savižudybės planas filme nėra visai akivaizdus, jį nusako vos kelios užuominos.

Didžiąją dalį filmo sekame šeimos dieną sodyboje – po ilgo laiko namo grįžusią dukrą, medžiokliniu kostiumėliu vilkinčią motiną ir trisdešimtmetį sūnų Tadą. Karo šešėliai ir tariamų laidotuvių nuotaika atsispindi kiekviename žingsnyje – agresyviame ar net laukiniame šeimos narių tarpusavio bendravime, turto dalybose, lėkščių šaudyme, alkoholio vartojime. Medžioklinis šautuvas ekrane šmėžuoja nuolat. Apskritai filme stipriai juntami rusiški akcentai – niūniuojama rusiška daina, geriama  „Stolichnaya“, samovaras, pagrindiniai veikėjai vartoja nemažai rusiškų žodžių (kas nėra naujiena, tačiau bendrame filmo kontekste išryškėja).

Festivalis vyks 2017 m. sausio 18–22 dienomis Vilniuje ir sausio 26–29 dienomis Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje. Daugiau informacijos: www.filmshorts.lt