fbpx
Festivaliai, Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai, Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, Vilnius Films Shorts

VTTFF`20: nacionalinė konkursinė programa I

Kadras iš filmo „Vienas gyvenimas“

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF) šiemet vyksta 13-ąjį kartą, keldamas šūkį „Trumpi, bet filmai“ ir siūlydamas dvi trumpametražių lietuvių filmų programas. Pirmojoje vos keturi, bet labai skirtingi kūriniai: poetiškas, dokumentinis, neseniai „Scanoramoje“ rodytas „Vienas gyvenimas“; net trumpiems filmams trumpas – penkiaminutis animacinis „Šukavimas“; praėjusių metų „Kino pavasaryje“ dėl „geriausio studento darbo“ besivaržę „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ bei „Šeima“. Tad dauguma žiūrovams pažįstami, tačiau suvokiant, jog visi režisieriai yra pradedantys ar neseniai įsibėgėję, pakartojimus galima ne tik atleisti, bet ir skatinti: žiūrėdami šią programą matome naują kūrėjų kartą.

„Vienas gyvenimas“ („One Life“, rež. Marija Stonytė) – pirmoji dokumentika šioje programoje (antrojoje taip pat yra tik viena). Joje pristatoma drugelio gyvenimo diena, nors tiksliau būtų pasakyti: komercinė kelionė. Rodoma drugelių augintoja, kuri parduoda gyvūnus bendrovei, rengiančiai ne itin skoningus, bet daug žiūrovų pritraukiančius šou. Paskraidę penkiolika sekundžių, drugeliai miršta, dingsta, yra sutrypiami. „Vienas gyvenimas“ – itin gražiai nufilmuota, poetinė dokumentika, kuriai svarbus atsargus žvilgsnis, grožio pajautimas ir laikinumas. Kaip potyris – verta dėmesio, bet kaip istorija – prėskoka. Režisierė yra minėjusi, jog tikisi, kad filmas „suteiks galimybę susimąstyti apie gyvybės grožį ir neišvengiamą laikinumą“, tačiau „Vienas gyvenimas“ yra geras toks, koks yra: užčiuopiantis problemą, turintis pasakojimo giją ir patyrimą juslėms, apsieinantis be papildomų coelhiškų sentencijų.

Kadras iš filmo „Šukavimas“

„Šukavimas“ („Combing“, rež. Eglė Mameniškytė) – vienintelis animacinis filmas šioje programoje. Pasitelkus pieštuką rodoma tėvo ir dukros istorija, ar tiksliau, jos trumpi epizodai. Trumpa, ramu, beveik migdo (gerąja prasme). Taip meditatyvu, jog esi suvyniojama/s į kamuoliuką. Turbūt padeda pasąmonei ir nervams, tačiau žvilgsnį užstoja kaip įkyri sruoga – kartais tampa labai sunku suvokti, kas išvis matoma ekrane. Du žmones prie pianino atskirti lengva, bet likęs turinys itin susivėlęs. Gal ir gerai – juk režisierė sako, jog „Šukavimas“ yra apie laiką, prisiminimus. O šie niekad nebūna aiškūs, pastovūs ir vienareikšmiai.

Kadras iš filmo „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“

„Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ („When Children Come Home“, rež. Kamilė Milašiūtė) – dramatiškas pasakojimas apie tris vaikus (vienas vaikas suaugęs, tačiau tai nėra svarbu), įkalintus laiptinėje, nes jų mama užsirakinusi bute ir panirusi į kūrybą, o ne į šeimą. Stipriausia šiame trumpuke, vienareikšmiškai, – scenarijus bei Gelminės Glemžaitės vaidyba. Visi ištariami žodžiai artimi buitinei kalbai, o ne melancholiško apsakymo pastraipai (jei vis tik esate pastarųjų mėgėjai, kine jūsų laukia bent kelios greit pasirodysiančios lietuviškų filmų premjeros). Šmėkšteli opios problemos: prasigeriantys menininkai, suicidinių polinkių nuvertinimas, nepriežiūra, vienišumas ir keistas garbingo vs. niekingo darbo suvokimas. Gaila, jog toks įdomus posūkis lieka neišsuktas: daugybė techninių ir režisūrinių sprendimų blaško dėmesį ir neleidžia įsigyventi į rodomą istoriją. Nepaisant to, kūrėjai nusipelnė pagarbos dėl pakankamai drąsaus filmo.

Kadras iš filmo „Šeima“

„Šeima“ („Family Unit“, rež. Titas Laucius) – pats gyvybingiausias iš viso ketverto. Filme pasakojama apie Miglę ir jos vaikiną Eimantą, kuris bando įsilieti į draugės šeimą padėdamas persikraustyti Miglės seneliui. Susirinkusiai Miglės giminei persikraustymas tėra pretekstas pasibarti, išsiaiškinti, kas daugiau „investavo“ į senelį, – žodžiu, tradiciškai praleisti popietę. Kamerinės aplinkos „šeima prie vieno stalo“ tipažo filmas yra gana gerai pažįstamas sprendimas. Tad iškart aišku, jog režisieriaus pretenzija didelė – kad gerai „žiūrėtųsi“ „Šeima“ privalo turėti itin stiprų, kandų scenarijų ir puikius aktorius, idant žiūrovams pavyktų greitai prisijaukinti veikėjų charakterius. Nepaisant kiek suskubintos pabaigos, „Šeima“ yra itin juokinga drama, kurios epizodai dažnam turėtų būti artimi ir opūs. Spintos it karsto nešimas – ko gero, viena įsimintiniausių ir juokingiausių scenų visoje programoje. Įdomu, ką T. Laucius pasiūlys kada nors sukurdamas ilgametražį filmą – jo gebėjimas kurti natūraliai skambančius dialogus yra retenybė lietuviškame kine.

Bent trys iš keturių pirmosios programos filmų yra apie šeimą. Kartais tiesiogiai, kartais užuominomis, bet visuose šeima yra atstumianti (esamus narius ar bandančius tokiais tapti), neprognozuojama, destruktyvi arba miglota, labiau prisimenama ar aptariama, bet nebūtinai egzistuojanti savaime. Ketvirtasis filmas („Vienas gyvenimas“) užčiuopia platesnes nei šeimos – visuomenės – problemas, tačiau visi paminėti epitetai lengvai priskiriami ir jos vaizdiniui.

Nepaisant apčiuopiamo tematinio leitmotyvo, filmai sunkiai palyginami tarpusavyje. Todėl net mažiau techniškai nusisekę darbai tarsi kilstelėjami į viršų: juos norisi reabilituoti, ištarti „bet gi…“. Už „gi“ slepiasi galybė pateisinimų: kitokia kino kalba, kitoks poetiškumas, laikysena, net trukmė. Bet kaip „gi“ ir pateisinimai – jie visi trumpi. Vieni mažiau, kiti daugiau filmai.

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.