„NCG Distribution“ archyvas
Šitą apžvalgą reikėtų pradėti nuo savotiško atsiprašymo, o gal greičiau prisipažinimo. Mano pažintis su „Warcraft’u“ yra labai ribota. Kažkada seniai seniai teko žaisti „Warcraft II“. Tai ir viskas. Tad aš toks nekrikštas, nesusipratėlis, nekaltas. Aišku, tai baisi nuodėmė, nes šios žaidimų frančizės, kurioje yra trys strateginiai ir vienas labai garsus RPG žaidimai, gerbėjai neišvengiamai ims muistytis nelyginant pasodinti ant žarijų ir prieštaraus, kad šis šarlatanas neturi jokios kompetencijos rašyti apie naująjį Duncano Joneso filmą.
Gal jūs ir teisūs. Tačiau pagal tokią logiką didelė dalis žmonių neturi jokios teisės kalbėti apie kokį nors „Game of Thrones“. Kaip gali turėti nuomonę apie kažką, jeigu nesi atitinkamai susipažinęs su originaliu šaltiniu? Tad ŠACHMATAS jums, mielieji, ir eikit jūs velniop. Tačiau dabar prie esmės.
Kompiuteriniai žaidimai jau seniai yra tie aukso klodai, į kuriuos Holivudas žvelgia varvindamas seilę. Nieko keisto, juk ši industrija nuolatos auga, o žaidimai darosi vis kompleksiškesni, su labai detaliomis istorijomis. Pirmieji bandymai buvo dar dešimtajame dešimtmetyje, kai sukurtas „Super Mario Brothers“, šiandien vertinamas kaip absoliuti katastrofa. Pasibaigus panikai bandymai atnaujinti. Taip atsirado „Tomb Raider“ ar „Resident Evil“. Tačiau kiekvieną kartą bandymas pagal kompiuterinius žaidimus pastatyti filmai baigdavosi fiasko. Jie nuvildavo tiek žaidėjus, tiek ir eilinius žiūrovus. Visai nesunku suprasti kodėl. Juk jeigu kiek anksčiau turėjai galimybę pats tapti kažkokiu personažu, priiminėti sprendimus ir t. t., tai perspektyva, kad kažkas tai darys už tave, visai nevilioja. Kita vertus, jeigu niekada nesi žaidęs, tai tave erzins keista tokio filmo logika bei nesibaigiančios aliuzijos į nežinia ką.
„NCG Distribution“ archyvas
Kitaip tariant, toks jausmas, kad bet koks pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas filmas yra pasmerktas nesėkmei. Tačiau ar tai neginčijama tiesa? Vargu. Bent jau visai nesinori tuo tikėti. Norisi manyti, kad iš kompiuterinio žaidimo įmanoma išspausti neblogą filmą. Tiesiog tai negali būti tiksli adaptacija. Čia jums ne knyga, iš kurios tereikia perkelti naratyvą į kitą mediją (paprasta užduotis, kuri šiaip jau ne taip ir dažnai įvykdoma sklandžiai). Kompiuteriniame žaidime naratyvas juk gerokai labiau išskydęs. Du žmonės paprasčiausiai niekada jo nežais taip pat. Koks tada galėtų būti atsakymas? Ko gero, teisingiausia būtų pasiskolinti patį žaidimo pasaulį ir sukurti jame visiškai unikalią istoriją. Taip bus patenkintos abi pusės, nes ir tie, ir tie patirs kažką naujo.
Štai kodėl mintis sukurti „Warcraft: pradžia“ (Warcraft, 2016) neatrodė tokia jau ir siaubinga. Ši frančizė kaip tik ir gali pasiūlyti tai, ko reikėtų geram filmui, pastatytam pagal žaidimą. Per du veiklos dešimtmečius „Blizzard“ sukūrė visą Azarotho (taip vadinasi tas pasaulis) istoriją ir mitologiją. Tolkieno įkvėptas pasaulis žaidėjams suteikė galimybę pasinerti į visai kitokią erdvę, kurioje pilna magijos, fantastiškų padarų ir neribotų galimybių. Įvairių siužetinių linijų, iš kurių scenaristams būtų galima pasisemti įkvėpimo, čia irgi netrūksta. Jas kūrė tiek strateginių žaidimų autoriai, tiek ir milijonai žaidę jau „World of Warcraft“. Maža to, net ir knygų, kurių veiksmas vyksta Azarothe, yra prirašyta. Žodžiu, „Universal Pictures“ ir Duncanas Jonesas gal ir rizikavo imdamiesi tokio projekto, bet ši rizika tikrai nebuvo kažkokia beatodairiška. Potencialo sukurti pirmą istorijoje tikrai gerą filmą pagal žaidimą buvo kaip niekada daug. Klausimas, ar jis buvo išnaudotas.
„NCG Distribution“ archyvas
Deja, vienareikšmiško atsakymo nėra. „Warcraft: Pradžia“ tikrai nėra katastrofa, absoliutus kičas ir panašiai. Ne, tai pakankamai kompetetingai sukurptas produktas, pusėtinai atrodantis ir turintis pakankamai įdomių idėjų. Aišku, nėra čia ko stebėtis. Juk režisierius D. Jonesas jau spėjo užsirekomenduoti kaip labai įdomus kūrėjas. Jo „Moon“ jau galima vadinti modernia mokslinės fantastikos klasika. Po to sekęs „Source Code“ jau turėjo daugiau komercinio užtaiso, bet irgi išlaikė labai aukštą lygį. Kūrybingumas juk teka šio vyro kraujyje (D. Joneso tėvas yra vienintelis ir nepakartojamas Davidas Bowie, ir net kažkiek norėjosi, jog šis filmas būtų sėkmingas; vis šokia tokia paguoda po nekokios metų pradžios). „Warcraft’e“ tikrai matai to kūrybingumo ženklus, bet visgi tenka pripažinti, kad filmas yra absoliuti vidutiniškumo definicija.
Pradedant pačia istorija, kuri ne tik kad neįmantri, bet ir paprasčiausiai neišplėtota. Orkų pasaulis kažkodėl žlunga, todėl jų vadas (juo tapęs nežinia kaip ir nežinia kodėl) dėl nežinia kokios priežasties nutaria panaudoti piktąją magiją, kurios pramoko nežinia kaip, ir perkelti į žmonių pasaulį, apie kurį irgi nežinia kaip sužinojo. Piktoji magija, be abejo, reikalauja gyvų aukų, todėl žmonės ir kitos Azarotho rasės susiduria su dar neregėtu pavojumi. Jo išvengti bando padėti karvedys Anduinas, Azarotho karalius, vyriausiasis burtininkas ir kažin koks berniokas, pabėgęs iš magijos mokyklos. Ai, žmonėms dar nusprendžia padėti ir orkas Durotanas, susipratęs, jog su piktąja magija jam ne pakeliui.
„NCG Distribution“ archyvas
Nieko nesupratot? Viskas gerai. Būtų keista, jei suprastumėte. Scenarijus iš tikrųjų yra absoliuti makalynė. Ne tiek dėl pačios jo struktūros, kurios visiškas paprastumas jį netgi šiek tiek gelbėja, bet labiau dėl visiškai neišplėtotų veikėjų, kurių motyvacijos neaiškios, o asmenybės vienplanės. Visi veikėjai labiau primena vidutiniškos kokybės animacinio serialo vaikams personažus, kurie teturi vieną ar du bruožus. Anduinas yra drąsus, bet ne visada žaidžiantis pagal taisykles. Karalius yra kilnus ir besirūpinantis savo žmonėmis. Durotanas yra drąsus ir besirūpinantis savo šeima. Anot filmo kūrėjo, tai yra viskas, ką jums reikėtų žinoti apie šiuos veikėjus.
Kalbant apie animacinius serialus… Taip, šiais laikais kompiuteriu įmanoma sukurti beveik bet ką. Išskyrus jausmą, kad matai realų pasaulį. Kad ir kokia puiki būtų „Warcraft: Pradžia“ grafika, nei akimirką nepamiršti, kad visai tai yra kompiuteriu sukurtas produktas. O ir aktoriai tokiame dirbtiniame pasaulyje atrodo kažkokie pasimetę. Galima juos dėl to suprasti. Juk tikrai nėra lengva nuolatos vaidinti priešais žalią ekraną, nebūnant iki galo tikru, kokia aplinka tave supa ir kaip derėtų į ją reaguoti. Galų gale, net ir tie kompiuteriu kurti kraštovaizdžiai paprastai pasirodo nuobodūs ir nuviliantys. Pigesnės Tolkieno pasaulio kopijos. Filme tikrai nepamatysite nieko panašaus į Rohaną ar Minas Tirithą.
„NCG Distribution“ archyvas
Aišku, čia vis tiek būtina padaryti tą išnašą ir atsiprašyti žaidimų gerbėjų už visus tuos nelabai malonius žodžius, kurie čia buvo surašyti šiek tiek anksčiau. Taip, akivaizdu, kad „Warcraft: Pradžia“ paliktų gerokai didesnį įspūdį, jei prieš tai būtum žaidęs žaidimus. Tada nereikėtų karpyti ausimis girdint keistas sąvokas, geriau suvoktum to pasaulio logiką, gal net veikėjų motyvacijos būtų kiek aiškesnės. Tačiau tiesa yra tokia, kad filmas turi funkcionuoti savaime. Jeigu be konteksto, kuris egzistuoja tik visai kitoje medijoje, tau jis kelia pasimetimą, tai yra paties filmo, o ne žiūrovo bėda. Puikus pavyzdys yra „Žiedų valdovas“. Tie filmai tėra iškastruota knygų versija, bet nepaisant to jie sugeba patraukti net ir tuos, kurie apskritai su fantasy nedraugauja, nes yra pakankamai stiprūs, jog egzistuotų patys savaime.
Taigi nesmagu, bet panašu, kad gero pagal kompiuterinius žaidimus pastatyto filmo mums dar reiks palaukti. „Warcraft: Pradžia“ turėjo potencialo tokiu tapti, bet jo neišnaudojo. Belieka palinkėti sėkmės bandant kitą kartą.
Filmo anonsas: