fbpx
Festivaliai, Kinas po žvaigždėmis, Naujienos

Wimo Wenderso kelionė: nuo dangaus virš Berlyno iki Tokijo

Wimas Wendersas

Viename interviu gyvas kino klasikas Wimas Wendersas yra sakęs: „Filmai nukelia žmones ten, kur jie niekada nenukeliautų.“ Rugpjūčio 4 d. „Kinas po žvaigždėmis“ rodo vieną garsiausių Wenderso filmų „Dangus virš Berlyno“ (1987) ir kviečia nusikelti į Berlyną, kuris dabar jau nebeegzistuoja. Arba, kaip sako pats režisierius, šis filmas – tai dokumentas apie vietą, kurios nebėra.

Wimas Wendersas – vienas iš vadinamojo Naujojo vokiečių kino atstovų (Raineris Werneris Fassbinderis, Werneris Herzogas ir kt.), pokario Vokietijoje iš naujo ieškojusių savo šaknų ir tapatybės, ryšio su tėvyne. Wenderso kūryba – nuolatinis ieškojimas, peržengiantis vaidybinio ir dokumentinio kino stilių ribas. Ankstyvajai jo kūrybai ypač didelę įtaką padarė amerikiečių kelio filmai, tad jo filmuose dažnai vaizduojami nuolat keliaujantys personažai, bandantys suvokti savo tapatybę ir vietą pasaulyje. Jo herojai dažnai būna užsisklendę savo vidinėse būsenose, nesugeba išreikšti minčių ir bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Wenderso herojai labiau pasikliauja pojūčiais, o ne žodžiais.

Išorinio ar vidinio judėjimo, atminties, praradimo, laiko tėkmės, nostalgijos temomis Wimas Wendersas perteikė naują jautrumą, pasiūlė savotišką savęs pažinimo pratimą. Jo kinas sutelkia dėmesį ne į įvykius, o tuštumą, kartais net veiksmų nereikšmingumą, taip perteikdamas šiuolaikinio pasaulio dvasinę sumaištį. Tai žmogiškosios būsenos, egzistencijos kinas. Šios būsenos pagavimas ir užfiksavimas ir yra Wenderso kino estetika, nes laikas ir erdvė yra pagrindinės šio režisieriaus statybinės medžiagos.

Kadras iš filmo „Puikios dienos“

Apdovanojimas už geriausią režisūrą Kanuose

Už geriausią režisūrą Kanuose apdovanotas Wimo Wenderso „Dangus virš Berlyno“ – modernioji klasika, kurios atsiradimą lėmė ne vienas konkretus veiksnys. Po nemažai metų, praleistų Amerikoje, režisierių ėmė kamuoti ilgesys ne tik Vokietijai, bet ir gimtajai kalbai, tad Wendersas pasirinko grįžti į Berlyną, kuris jam tuo metu atrodė unikali vieta, kurioje esama tiek daug istorijos ir kartu tiek daug atvirų žaizdų. Vaikščiodamas po miestą, režisierius ieškojo personažo, per kurį galėtų geriausiai papasakoti apie tuo metu dviejų skirtingų valstybių sostinę. Skaitydamas Rainerio Marios Rilke‘s poeziją ir stebėdamas miestą, jis visur matė angelus – paminklus, skulptūras ar reljefus, kurių buvo daugiau nei bet kuriame kitame mieste. Pasirinko angelus ne todėl, kad jais tikėtų – jie Wendersui patiko kaip miesto metafora. Miesto, kuris kaip ir angelai Damielis (Bruno Ganz) bei Kasielis (Otto Sander) klausosi berlyniečių minčių, stebi knibždančią žmoniją nuo bažnyčių stogų, švelniu žvilgniu glosto nevilties ir vilties apimtus žmones, liudija jų mažus gyvenimus.

Naujausias Wenderso filmas – festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“ 

Spalio 3–8 d. jau trečią kartą vyksiantis „Lokys, liūtas ir šakelė“ parodys naujausią Wimo Wenderso filmą „Puikios dienos“ („Perfect Days“), kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidinęs garsus japonų aktorius Koji Yakusho Kanuose išrinktas geriausiu.

„Puikios dienos“ – tai Wenderso grįžimas prie ankstesniojo savo kūrybos etapo, tokių filmų kaip ir anksčiau paminėtas „Dangus virš Berlyno“. Kadaise kalbėdamas apie pastarąją kino juostą režisierius yra sakęs, kad kiekvienas žmogus – atskira visata. Šią mintį jis įkūnija per pagrindinį „Puikios dienų“ herojų Hirajamą, kasdien valantį Tokijo viešuosius tualetus – tarytum jis būtų angelas iš 1987-ųjų Berlyno, pasirinkęs mirtingojo gyvenimą.

Kadras iš filmo „Dangus virš Berlyno“

Wimas Wendersas Japonijoje kuria ne pirmą kartą: kadaise ten išvyko ieškoti senosios Japonijos, kuri, jo manymu, nyksta, ir kuri buvo vaizduojama Yasujiro Ozu, Wenderso didžiojo mokytojo, filmuose. Pasak režisieriaus, idėja gimė Tokijuje ir niekur kitur negalėjo būti realizuota. Filmas nufilmuotas praėjus 60 metų po to, kai Ozu šiame mieste sukūrė savo paskutinį filmą „Rudens popietė“ (1962), kur pagrindinio veikėjo vardas taip pat buvo Hirajama.

Ne vienas žurnalistas ir kritikas naujausio Wimo Wenderso filmo poetiškumą lygino su „Dangumi virš Berlyno“. Juo labiau kad tualetų valytojas Hirajama mėgsta būti nematomas, jis, kaip kadaise Berlyno angelai, stebi aplinką ir žmones. Vyras įsitikinęs, kad pasaulį sudaro daugybė pasaulių ir nebūtinai jie turi būti vienodi ar susiliesti. Hirajamos gyvenimo filosofija atliepia Wenderso filmo idėją – režisierius bandė sukurti utopinį filmą dabartinėje tikrovėje, kai visi tapo darboholikais, kurių darbotvarkė per daug užpildyta, o akys įsmeigtos į mobilųjį telefoną. Hirajamos personažas tai suvokia, tad be galo chaotiškame pasaulyje rutina ir atkaklus jos laikymasis padeda išlaikyti ramybę ir manyti, kad bent kažkas yra kontroliuojama paties žmogaus. Svarbu – dėmesys šiandienai, tam, kas yra čia ir dabar, tam – kas egzistuoja toliau kiekvieno nosies.

Primename, kad rugpjūčio 4 d. „Kine po žvaigždėmis“ galite išvysti garsiąją Wimo Wenderso kino juostą „Dangus virš Berlyno“, o naujausią filmą „Puikios dienos“ bus galima pamatyti spalio 3–8 dienomis vyksiančiame festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“. Daugiau informacijos jau netrukus. 

Komentarai