„Forum Cinemas“ archyvas
Autizmas – smegenų vystymosi sutrikimas, neleidžiantis vaikams įgyti pakankamų socialinių bendravimo ir elgesio įgūdžių. Nors problemos priežastys iki šiol tebėra diskutuotinos, šiuo ir panašiais į jį sutrikimais serga 6 žmonės iš 1000. Nepaisant tūkstančių žmonių, gyvenančių su šiais iššūkiais, autizmas yra pakankamai vengtina tema tiek socialiniuose raibuliuose, tiek informacinėje erdvėje, tiek ir kine. Kai kada tenka išvysti transformatyvų kino reginį, kaip „Lietaus žmogus“ (Rain Man, 1988), iškėlusį šią problemą į viešumą. Tačiau tai veikia labiau dėl garsių aktorių kolektyvo, nei dėl staiga užgimusio socialinio budrumo.
Galbūt suprasdamas tokį visuomenės skeptiškumą šios temos eskalavimui kine (ir akivaizdų finansinį rizikos faktorių), naujokas italų dokumentikoje Carlo Zorattis nusprendė nuspalvinti autizmą šmaikščiomis spalvomis. Pirmasis jo režisūrinis debiutas „Ypatingas poreikis“ nukreipia žiūrovų akis ne į autizmo abstrakciją, tačiau į vienos, konkrečios problemos – sekso ir meilės stygiaus – vystymą, per tai atskleidžiant ir rimtesnius sergančiojo sunkumus visuomenėje.
Enea yra 29 metų autistas iš Italijos. Trokšdamas meilės ir artumo, jis dažnai įsivelia į nepatogius pokalbius su vietinėmis merginomis. Du geriausi jo draugai Carlo (filmo režisierius) bei Alexas nusprendžia suteikti galimybę Enea pirmą kartą pasimylėti. Tačiau Italijoje, kaip ir daugelyje šalių, turintiems autizmo sutrikimų, tai nėra paprasta. Todėl šie nusprendžia išvykti į Austriją ir Vokietiją, kur tai padaryti yra daug lengviau. Čia prasideda kelionė, kurios metu daugiau patirties ir pažinimo įgauna ne tik Enea, bet ir abu jo draugai.
„Forum Cinemas“ archyvas
Dar 2013 metais pradėtas rodyti Danijos, Olandijos, Vokietijos festivaliuose, „Ypatingas poreikis“ susilaukė daug dėmesio, o 2014 metais ėmė skinti apdovanojimus tiek pačioje Italijoje, tiek ir svetur, galop laimėjęs Dalaso tarptautiniame filmų festivalyje didįjį žiuri apdovanojimą ir Italijos filmų festivalio geriausio filmo prizą. Lietuvoje šį filmą pradėta rodyti Arūno Matelio nepriklausomos produkcijos kompanijos „Studio Nominum“ iniciatyva. Negana to, filmas buvo įgarsintas lietuviškai tam, kad jį galėtų aplankyti ir žmonės su negalia.
Naudodamas „doku-dramos“ techniką, Carlo Zoratti įamžina akivaizdžiai sukonstruotą konceptą ir bando jį padaryti kiek įmanoma nuoširdesnį. Skeptiškesnis žiūrovas akivaizdžiai supranta, kad seksas su autistu yra įmanomas ir Italijoje. Negana to, tam tikroms scenoms, kuriose Enea kalbina merginas, yra leidžiama plėstis tam, kad atskleistų paties socialinio dialogo atskirtį tarp autisto ir įprasto žmogaus. Egzistenciniai Carlo ir Alexo apmąstymai taip pat egzistuoja tam, kad suteiktų dokumentikai reikalingos emocinės dinamikos. Toks katės ir pelės žaidimas tarp tikrovės ir scenarijaus neturėtų būti dėmesio centre, tačiau siekiančiam autentiškos realybės injekcijos, ši technika stokoja paveikumo.
Bene daugiausiai kūrybinio nuoširdumo sklinda iš paties Enea, kurio retsykiais nuklystantis žvilgsnis į kameros objektyvą tarsi išduoda jo naiviai sąmoningą dalyvavimą šiame projekte. Tiek scenose su psichologe, tiek kelionės montažuose ir dialoguose su draugais, galima pastebėti subtilų didaktikos toną Enea atžvilgiu. Akivaizdus atotrūkis tarp mums įprastų sąvokų ir Enea savirealizacijos sukuria aiškią komunikacijos problemą, kurios, rodos, neperlipa ir patys geriausi jo draugai. Suponuodami jam, ką daryti ir ko ne, kaip jaustis ir ką sakyti, šio psichologinio sutrikimo deramai nesupranta tiek veikėjai, tiek ir žiūrovai. Iš vienos pusės tai palieka deramai neišplėtotos dokumentinės dramos poskonį, iš kitos pusės tai atveria turtingą diskusiją ne apie autisto santykį su meile, tačiau apie eilinio žmogaus santykį su ypatingų poreikių žmogumi.
„Forum Cinemas“ archyvas
Nepaisant jautrių ir slidžių vidinių filmo peripetijų, techninė pusė atlikta gan efektingai. Kamera fiksuoja tai, ką turi, išsaugodama šiltą, vasarišką spalvų paletę. Išlaikyti nenuobodų tempą padeda nuotaikingai jautrus garso takelis, o paties Enea žaismingai perspausta vaidyba suteikia nusišypsoti priverčiančių akimirkų. Siužetinės linijos judėjimas iš taško A į tašką B atgal į tašką A yra pripildytas atskirais epizodais iš seansų su psichologe bei teatro repeticijų scenomis, priduodančiomis istorijai daugiau įvairovės. Galų gale, pagrindinis siužeto objektas – suteikti Enea fizinės meilės patirtį – tampa efektingai intriguojančiu ir laukiamu epizodu.
„Ypatingas poreikis“ bando susieti paprastą istoriją apie žmogaus su psichologine negalia, kelionę į seksualinį pažinimą su draugystės, santykių ir meilės temomis. Filmas bando tai fokusuoti į vaizduojamus veikėjus, taip subtiliai kreipiantis ir į patį žiūrovą. Ir tą sėkmingai daro, tik galbūt ne taip, kaip buvo iš pradžių sugalvota. Filmo dramatizuotos dokumentikos stilius yra sau koją kaišiojantis mechanizmas. Vaidyba, kuri nors ir nėra bloga, išlaiko distanciją tarp žiūrovo noro būti paveiktam ir režisieriaus Carlo Zoratti siunčiamų socialinio budrumo žinučių. Atidžiai stebėdamas vyksmą, žiūrovas ima kvestionuoti ne paties Enea sunkumus, bet problemas, kurias kelia jo aplinka ir ypač artimiausi draugai.
Ar yra paprastas būdas komunikuoti su specialių poreikių žmogumi, nesufleruojant jam, ką jis turi daryti? Ar kalbant savo terminologija, net ir supaprastinta, galima būti tikram, kad ji bus teisingai (jei apskritai) suvokiama žmogaus su ypatingu poreikiu? Tai tik kelios problemos, kurias nejučia iškelia filmo režisūrinė eiga. Dviprasmis filmo pavadinimas išties sukuria unikalią erdvę tarp ypatingo Enea poreikio meilei ir ypatingų pastangų rūpinantis juo. Šioje erdvėje užgimsta nauja poreikio reikšmė. Ypatingas poreikis rūpintis besirūpinančiais ypatingų poreikių žmonėmis. Komplikuotai skambanti mintis, kuri yra turbūt geriausia šio pagirtino kino užmojo išdava.
Filmo apžvalga:
