Vilniuje, Meistrų gatvėje įsikūrusioje kino studijoje netrūksta veiksmo. Ruošiantis įgyvendinti dar vieną projektą, aplink čia įrengtą žaliąjį ekraną dirba dekoracijų meistrai, suvežinėjama technika, įrenginėjamos konstrukcijos. Per beveik 10 studijos gyvavimo metų čia nufilmuota daugybė reklamų, TV serialų, muzikinių klipų ir kino filmų. Studijoje vykstančiais filmavimais besirūpinantis Vytautas Laucius pasakoja, kad žaliojo ekrano pagalba studija yra pavirtusi ir ganyklomis, ir audringa jūra, ir net kosmoso stotimi. Apie tai, kaip veikia ši technologija, kokie įdomiausi projektai buvo įgyvendinti ir kokia filmų kūrimo ateitis – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.
– Pradėkime nuo pradžių. Žaliasis ekranas – kas tai per technologija ir kada ji naudojama kine?
– Tam tikra prasme, žaliasis ekranas yra optinė apgaulė, leidžianti suimituoti, kad esi kitoje erdvėje, pasitelkti ir išreikšti įvairiausias vaizduotėje kilusias idėjas. Pavyzdžiui, jei nėra galimybės išsiųsti visos komandos į kitą šalį, veiksmą galima nufilmuoti studijoje, o žalio ekrano dėka, postprodukcijos metu, pridėti norimą tos šalies foną.
Su šia technologija nesusipažinęs žmogus, atvykęs į studiją, joje matys įvairius kubus, kopėčias, judančius žmones, tačiau nesupras, kas iš tiesų vyksta. Tik įjungus vaizdinę medžiagą supranti, kad viskas buvo ne veltui.
Kalbant apie žalio ekrano istoriją, šie amerikiečių išrasti žali dažai pradėti naudoti 50–siais. Tokia spalva nebuvo sutinkama gamtoje, nebuvo naudojama rūbų ar kitų daiktų gamyboje. Pats dažas yra lyg velvetas – jis neatspindi kitų atspalvių, visiškai sugeria šviesą, o jo struktūra yra kitokia nei įprastų dažų. Tiesa, televizijoje kartais vietoj žalios spalvos naudojama ir mėlyna.
– Į ką reikia atkreipti dėmesį filmuojant šalia žaliojo ekrano?
– Svarbu, kad žaliasis ekranas būtų lenktas, nebūtų stačių kampų – tuomet nekris šešėlis, o spalva išsisklaidys. Daug dėmesio skiriama apšvietimui, tinkamam atstumui. Kadangi ekranas yra labai didelis – 335 kv. m grindų ploto – filmuojant gali būti sunku suprasti jo mastelį, tad ekranas žymimas.
Tiesa, visos technologijos evoliucionuoja, ne išimtis ir žaliasis ekranas. Jį pamažu keičia virtualios studijos. Tai – kambariai, kurių lubos, sienos ir grindys padarytos iš LED ekranų, tad filmuojant vietoj žalios spalvos iš karto matomas norimas foninis vaizdas. Rinkoje jaučiamas didelis susidomėjimas šia nauja technologija, pabrėžiama jos kokybė, prisitaikymas prie filmavimo kamerų. Virtualiame kambaryje, pasitelkiant turimas žinias ir techniką, filmuotas lietuvių kūrėjų filmas „Naktinė žvejyba“.
– Kaip vyksta pasiruošimo filmavimui procesas?
– Idėja gimsta režisieriui, filmo ar reklamos kūrėjui, kuris pradeda dėlioti filmavimo eigą. Jis apsilanko studijoje, išsiaiškina aktorių ir technikos logistikos klausimus, vėliau atkeliauja dekoracijos ir dailės departamentas. Vienas pirmųjų pasirodo operatorius, kuriam svarbu žinoti apie šviesas, filmavimo kampus ir kitus susijusius dalykus. Galiausiai įvyksta techninė repeticija, kurios metu galutinai nusprendžiama, ar viskas parengta filmavimui. Atvyksta aktoriai, kaskadininkai, medikai, visažistai ir kiti komandos nariai. Po filmavimo lieka susitvarkymo darbai, o jiems pasibaigus, dažniausiai, jau laukia naujas projektas.
– Kuo buvo pavirtusi ši studija – kokios scenos, netikėtos idėjos čia buvo įgyvendintos?
– Visų pirma, studijoje buvo labai daug gyvūnų – ganėsi karvės, filmuojant filmą „Santa“ po erdvę vaikščiojo elniai, filmavome avis, lamas, daugybę šunų ir net beždžionę, aprengtą lyg Bruce Lee… Studijoje nufilmuota ir kosminė stotis, ant estakados važiavo automobilis, o sykį netgi filmavome potvynio semiamą kambarį. Nors iš specialios plėvelės padarėme tam tikrą baseiną, kai tokia didelė jėga vandens veržiasi per duris ir langus, skęsta visa studija. Žinoma, tam ji ir pritaikyta – vanduo nuteka į trapus, elektros instaliacija įrengta saugiame aukštyje ir pan.
Sykį filmavome ir jūroje per audrą plaukiantį laivą – tai buvo vienas įsimintiniausių projektų. Tikrą laivo konstrukciją judinome, pasinaudodami gaisrinių automobilių čiaupais dideliais kiekiais iš viršaus pylėme vandenį, į laivą nukreipėme vėją – efektas buvo labai įspūdingas.
– Dalis išvardintų scenų atrodo gana pavojingos. Ar dažnai studijoje prireikia kaskadininkų pagalbos?
– Lietuvoje turime vienus geriausių kaskadininkų, kuriuos žino visas pasaulis. Jie puikiai išmano savo darbą, o studiją pažįsta skersai ir išilgai – po daugybės filmavimų jie čia jaučiasi kaip namie. Ar triukai pavojingi jau kitas klausimas, juos atlikti studijoje, ko gero, saugiau nei realybėje.
– O ar pasitaikė per beveik dešimtmetį studijos gyvavimo metų kuriozinių situacijų?
– Kartą nutiko tikra force majeure situacija. Filmavome gerai žinomą mini serialą „Tokijo teismas“ – studijoje susirinko pasaulinio garso aktoriai, stipri filmavimo komanda. Netikėtai prasidėjo vasarinė, viską plaunanti ir semianti liūtis. Galite įsivaizduoti, kaip vanduo pradėjo kilti, užpylinėti patalpas. Ant grindų – filmavimo rekvizitai, dekoracijos, technika… Reaguoti teko greitai ir nors susitvarkėme, filmavimą teko kelioms valandoms atidėti.
– „Tokijo teismas“ – žiūrovų visame pasaulyje žinoma istorinė drama. Ar Lietuva yra pasiruošusi priimti kitus didelio biudžeto serialus, filmus specialiųjų efektų juostas?
– Kalbant apie specialiųjų efektų reikalaujančius filmus, studija, dideliam projektui yra per maža. Tam, kad būtų galima dirbti su tikrai didelėmis dekoracijomis, filmuoti sprogimus ar kitas itin sudėtingas scenas, jos reikėtų bent dvigubai didesnės. Tuomet būtų galima pasikviesti išties svarbius tarptautinius kino kūrėjus. Kita vertus, Lietuvoje ne sykį filmuoti „Netflix“, HBO projektai, tad kuo pasigirti tikrai turime. Galbūt dirbame ne su pačiais didžiausiais pasauliniais projektais, bet labai kokybiškai.
– Pabaigai norisi paspėlioti apie ateitį. Galbūt po dešimtmečio visi filmai bus kuriami tik žalio ekrano, virtualaus kambario pagalba?
– Žalias ekranas turi nemažai privalumų – visų pirma, filmuoti studijoje dažnai būna pigiau nei važiuoti į pasirinktą lokaciją. Galiausiai, nereikia kasdien į filmavimo aikštelę vežioti apšvietimo ar kitos filmavimo technikos, įtakos nedaro oro sąlygos ir garsai, nereikia uždaryti gatvių, riboti eismo ir pan.
Visgi technologija negali atkartoti paprastų, žemiškų dalykų, gražių žmogiškų klaidų ir įvairių smulkmenų – kad ir to, kaip gamtoje krenta lapai. Tai, lyg lyginti filmavimą juosta su filmavimą skaitmena – juosta turi savo gylį, tam tikrą filmavimo „sielą“, tuo tarpu skaitmena sukuria plokštumos jausmą, ekrane atrodo visai kitaip. Manau, kad į studiją visi filmavimo darbai niekada nepersikels.
– Dėkoju už pokalbį.
Interviu parengė Ieva Klimaitė / Vilniaus kino biuras.