Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Skaitant amžininkų atsiliepimus apie Jeaną Renoirą sunku nepajusti begalinio susižavėjimo šilta, humaniška ir paprasta vieno didžiausių visų laikų kino kūrėjų asmenybe. Tą sąžiningą, atvirą, nepretenzingą režisieriaus laikyseną gali pajusti ir atidus žiūrovas. Klasika tapęs filmas „Žaidimo taisyklės“ („La Règle du jeu“, 1939) – apgaulingai paprastas filmas. Tai filmas apie prieškario Europą, kuriame nėkart nenuskamba žodis „karas“, tačiau puikiai perteikiamos tuometinės aukštuomenės nuostatos ir elgesio tendencijos – neatsakingumas, susitelkimas į savo paviršutiniškus įnorius, užgaidas ir pramogas. Europa stovi ant karo slenksčio, o įtakingiausi ir turtingiausi visuomenės atstovai atostogauja, pramogauja, mezga romanus ir tęsia savo elegantiškus žaidimus.
Paklaustas, apie ką bus naujausias filmas 1939 m. sausio 25 d. duotame interviu, režisierius atsakė: „Tikslus mūsų laikų buržuazijos apibūdinimas. Noriu parodyti, jog kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Jei nežaidi pagal jas, pralaimi.“ Juosta filmuota Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, tačiau tiesiogiai apie įtemptą politinę situaciją niekas joje nekalba. „Žaidimo taisyklės“ pirmiausia pasirodo kaip lengvabūdiška papročių komedija, kurioje regime aukštuomenę ir žemesniąsias klases, įsisukusius į savo bereikšmių, betikslių žaidimų, ritualų ir intrigų karuselę. Meilės romanai užmezgami ir pabaigiami atsainiai, tarp kitko. Ištikimybė, nuoširdumas, pastovumas nelaikomi vertybėmis. Vienintelis priesakas – laikytis žaidimo taisyklių. Ir viena pagrindinių – nepamiršti, kad visa tai tėra žaidimas.
„Žaidimo taisyklės“ tapo brangiausiu tų laikų prancūzų filmu, o kartu ir brangiausia Renoiro nesėkme. Režisierius pasakojo savo akimis matęs kino teatrą per filmo premjerą iš įsiūčio padegti mėginusį džentelmeną. Tiesa, ne visi kino kritikai įvertino filmą neigiamai, tačiau publika juostą sutiko itin šaltai – filmo neišgelbėjo net drastiškas permontavimas bei sutrumpinimas. Prieš filmą protestavo radikalios dešiniosios jėgos, fašistinės organizacijos, nepatenkintos personažo žydo pasirodymu ekrane. Galiausiai filmas buvo uždraustas kaip depresyvus ir demoralizuojantis, o nepavydėtinoje padėtyje atsidūręs režisierius pasitraukė anapus Atlanto, į Holivudą. Visgi, kaip ir su nemažai kitų Renoiro darbų, bėgant metams filmo reputacija po truputį augo. 1959-tų metų Venecijos kino festivalyje pristačius atkurtą originalią filmo versiją darbas jau nedviprasmiškai buvo vadinamas šedevru.
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Išties įdomu pasvarstyti, kas lėmė tokią atšiaurią publikos reakciją į pasirodžiusį filmą. Nors „Žaidimo taisyklės“ ir yra satyra, tai – geranoriška satyra. Filmo tonas nėra nei kandus, nei piktas. Renoiras žvelgia į savo lengvabūdiškus personažus su lengva nuostaba, smalsumu ir net tam tikra šiluma. Tačiau geranoriškas žvilgsnis nėra tolygus pateisinimui. Renoiras – nemoralizuojantis moralistas.
Viena iš tikėtinų pasipiktinimo filmu priežasčių – kūrinys pataikė į skaudžią vietą. Tam tikri žmonės išvydo save veidrodyje. Ir tas vaizdas jiems nepatiko. Antra, filme nėra skirties tarp gerų ir blogų veikėjų, tad publika neturi su kuo susitapatinti, neturi ko pasmerkti ir ką išteisinti. Aukštuomenė žaidžia savo žaidimus, o žemesnieji tarnų sluoksniai – kiek įmanydami juos pamėgdžioja. Kalti visi, o kartu – nė vienas. „Baisus dalykas gyvenime yra šis – kiekvienas turi savo priežastis“, – filme beviltiškai atsidūsta paties Renoiro įkūnytas nevykusio muzikanto personažas.
Pasakojimas prasideda aviatoriaus André Jurieux (Roland Toutain) atliktu įspūdingu skrydžiu per Atlantą. Tačiau vos nusileidęs ant žemės herojus pasirodo esąs naivus įsimylėjėlis, viešai išreiškiantis nusivylimą, kad moteris, dėl kurios atliko žygdarbį, net nesiteikė atvykti jo pasveikinti. Ta moteris – Christine (Nora Gregor), markizo Roberto de la Chesnaye (Marcel Dalio) žmona, į kurios santūrumą, austrišką kilmę ir akcentą žvelgiama tuo pat metu ir su lengva pagarba, ir su skepticizmo doze.
Didžioji filmo veiksmo dalis tęsiasi užmiesčio viloje „La Coliniere“, vaizdingosios Solonės apylinkėse, kurios ežerėlių ir pelkių grožį Renoiro tėvas, garsusis impresionistų dailininkas, svajojo įamžinti savo darbuose, o sūnus būtų labai norėjęs užfiksuoti spalvotoje kino juostoje. Deja, jai nepakako ir taip gerokai viršyto filmo biudžeto.
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Įprasti personažai – turtingi vyrai, nuobodžiaujančios žmonos, aistringi meilužiai, liežuvaujantys tarnai – įgyja netikėtų atspalvių ir papildomų dimensijų Renoiro filmuose, visų pirma, per režisieriui būdingus netipinius aktorių pasirinkimus ir jiems suteiktą didelę improvizacijos laisvę. „Renoiras nesirenka savo aktorių, kaip įprasta teatre, dėl to, kad jie atitinka iš anksto sukurtus vaidmenis, bet renkasi kaip tapytojas, dėl to, ką gali mus priversti juose išvysti“, – apie Renoirą, vieną mylimiausių savo režisierių, rašė legendinis prancūzų kino kritikas André Bazinas.
Neatsitiktinai Peteris Bogdanovichius savo straipsnyje „Geriausias visų laikų režisierius“ Renoirą apibūdina kaip poetą humanistą, kūrusį filmus apie žmones – „ne stereotipus, ne archetipus, ne mitus, bet tikrus žmones“. Įdomu ir tai, kad šis filmas sumanytas kaip neturintis centrinės pasakojimo linijos ir pagrindinių veikėjų. Jame meistriškai susipina kelios istorijos, žaidžiama asociacijomis, atsikartojančiais motyvais. Filme regimas medžioklės epizodas pranašauja vakarėlio metu įvyksiančias gaudynes su užtaisytais pistoletais, o šios, savo ruožtu, finalinių šūvių sceną.
Net ir šiandien „Žaidimo taisyklės“ stebina savo techniniu inovatyvumu. Kameros lengvumas ir žvitrumas užburia žiūrovą it burbuliuojantis upokšnis prašniokščiančiame karnavališkame painių vilos koridorių, kambarių, atveriamų ir užveriamų durų labirinte. Kaskart iš naujo žiūrint juostą persipinančios veiksmo linijos, sudėtingos daugiaplanės mizanscenos leidžia atrasti joje kažką naujo. Filmas į kino istoriją įėjo ir kaip vienas geriausių bei ankstyviausių didelio lauko gylio filmavimą, kaip stilistinę priemonę, panaudojusių kūrinių pavyzdžių.
„Žaidimo taisyklės“ – ir socialinė satyra, ir komedija, ir tragedija, ir lengvas farsas, ir įžvalgus socialinis – politinis komentaras. Įsisukus karnavalo karuselei, kaip dažnai ir pasitaiko maskarade, kaukės ima pamažu byrėti. Tik šiuo atveju paaiškėja, jog po jomis niekas nesislepia, tik dar viena kaukė. Atrodo, personažai net neturi tikrojo „aš“ – jų vaidmenys keičiasi pagal akimirkos užgaidas. Vieną minutę kvietę kits kitą į dvikovą priešininkai susitaiko ir ima skambiai postringauti apie draugystę, vienas kitą nugalabyti norėję konkurentai tampa sąjungininkais ir bendrininkais. Vienintelė išimtis – Octave‘as (Jean Renoir). Liūdnas klounas, už kurio kaukės slypi begalinis pažeidžiamumas ir nusivylimas pačiu savimi, gyvenimu ir jo nepakeliamai lengvais, tačiau galiausiai neišvengiamais žaidimais.
Filmo ištrauka:
