ŽE18. Už ką pasiryžęs mirti tu? Jeano-Pierre‘o Melville‘io filmų retrospektyva

Geriausių filmų negali atskirti nuo jų kūrėjų. Filmas, kuriame nematai kūrybinės grupės (nebūtinai tik režisieriaus) vidinės esybės yra ir visada bus anoniminis, o galiausiai liks pamirštas. Jeano-Pierre‘o Melville‘io filmų pagrindinis personažas yra jis pats – jo išgyvenimai, jo aplinka, jo prisiminimai, jo siekiai, jo nuomonė, jo vienišumas, jo iliuzija. Būtent ši neištrinama sąsaja su kūrėju padaro net žanrinius jo filmus intelektualiais ir formalistiškai unikaliais. Kontekstas yra filmas, o filmas yra kontekstas. Kurdamas privalai atiduoti visą save, o pirmasis tavo filmas, pagal patį Melville’į, turi būti sukurtas „tavo paties krauju“. Galbūt tai skamba šiek tiek fatališkai, tačiau tai tik dar vienas pavyzdys neatskiriamo santykio tarp kūrėjo ir jo filmų personažų – jie taip pat už savo principus dažniausiai sumoka krauju.

Melville’is kiną įsimylėjo dar vaikystėje, leisdamas dienas ir naktis kino teatruose. Pagal jo paties pasakojimus, penki filmai per dieną buvo jo dienos normatyvas. Antrojo pasaulinio karo metu Jeanas-Pierre‘as Melville‘is buvo aktyvus pogrindžio pasipriešinimo kovų dalyvis. Prieš karą įstojęs į armiją, 1940 metais jis buvo evakuotas Diunkirke į Didžiąją Britaniją, o iš ten iškeliavo kovoti pogrindyje. Čia jis pasikeitė savo vardą iš Grumbach’o į Melville’į, taip apeliuodamas į savo mėgstamą Amerikos autorių Hermanną Melvillį bei norėdamas karo metu neišduoti savo žydiškų šaknų. Melville’io pavardė taip pat yra ir dar vienas jo amerikietiškos to meto popkultūros meilės pavyzdžių. Galbūt būtent dėl amerikiečių pogrindžio palaikymo, ši meilė svetimai kultūrai jį lydėjo visos kūrybos metu. Kaubojiška skrybėlė, Ray-Ban akiniai ir amerikietiškas kabrioletas buvo neatskiriami Melville’io personažo elementai, o didžiausią įtaką jo kinematografiniam skoniui padarė ankstyvieji noir žanro filmai.

Po karo norėjęs įsilieti į Prancūzijos kino industriją, Melville’is neilgai trukus pamatė, kad esanti struktūra ir tradicija yra nesuderinami su jo kūrybine išraiška. Dėl to jo pirmasis filmas – „Jūros tylėjimas“ (Le Silence de la Mer, 1949) buvo sukurtas su nepaprastai mažu biudžetu. Tačiau šį trūkumą jis pavertė išskirtinumu, sukurdamas ypatingai stilizuotai apšviestas aplinkas ir minimalistinį stilių. Šie elementai jo kūrybą lydės iki pat jos pabaigos.

Nepaisant finansų trūkumo, 1956 metais Melville’is sukuria „Bobą Lošėją“ (Bob le Flambeur, 1956), kuris net gali būti laikomas pirmuoju prancūzų naujosios bangos filmu, kadangi turi daugelį judėjimui būdingų elementų. Scenos čia filmuotos daugiausiai realiose lokacijose, kamerą laikant rankose, aplinka, personažai ir jų dialogai stipriai stilizuoti ir kartu daug laisvesni nei to meto amerikietiškų noir filmų. Dėl mažo biudžeto Melville’is negalėjo filmo kurti ištisai ir aktoriai turėjo visad būti pasirengę atvykti į filmavimo aikštelę, vos tik bus sukaupta pakankamai pinigų naujos scenos filmavimui. Būtent todėl filmo produkcija užtruko net 18 mėnesių. „Bobas Lošėjas“ yra ir vienas įtakingiausių Melville’io filmų, kurio pėdsakus kine matome ir šiandien. Paulas Thomas Andersonas yra pripažinęs, kad jo pirmasis filmas – „Sidney“ (kitu pavadinimu „Hard Eight“) yra beveik šio filmo kopija, Neilas Jordanas jį yra perdirbes pavadinimu „The Good Thief“ (tai meile pagrįstas perdirbinys, kurio tikrai nereiktų bijoti), filmo elementus yra pasiskolinęs Steveno Soderbergho „Oušeno Vienuoliktukas“ ir daugybė kitų apiplėšimo (heist) požanrio filmų.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Pavargęs nuo mažo biudžeto filmų ir norėdamas pasiekti didesnę auditoriją 1961 metais P. Melville’is sukuria „Leonas Morenas, kunigas“ (Léon Morin, prêtre, 1961). Šis filmas išsiskiria iš jo filmografijos dėl savo netipinių personažų ir Emmanuelle’ės Riva pagrindiniame vaidmenyje. Melville’io visatoje moterys pasirodydavo ypač retai. Tuo tarpu apiplėšimus ir gaudynes čia pakeičia dialogai. Jeanas Paulis Belmondo ir Emmanuelle’ė Riva čia susiremia žodžių dvikovose, kurios gali būti prilygintos meilės scenoms. Ir visa tai vyksta bažnyčios, ateizmo, nacistinės okupacijos bei seksualinio suvaržymo fone. Šiuo filmu Melville’is taip pat norėjo atitrūkti nuo Naujosios Bangos judėjimo, kurio nariai jį labai gerbė už pirmuosius jo filmus. Jeanas-Lucas Godard‘as netgi pakvietė jį suvaidinti savo legendiniame „Iki paskutinio atodūsio“, o pats Melville’is yra užsiminęs, kad to filmo žymusis išskirtinis montavimo stilius yra būtent jo idėja. Žiūrint į jo filmografiją, jo filmai negali būti priskiriami jokiam judėjimui ar bangai. Jie išlieka unikalūs, nes juos galėjo sukurti tik viena žmogus.

Iš likusios filmografijos galima būtų išskirti tris filmus rodomus „Žiemos ekranuose“ ir atspindinčius skirtingas šio kūrėjo puses – „Samurajus“ (Le Samouraï, 1967 m.), „Šešėlių armija“ (L’Armee des ombres, 1969) ir „Raudonasis ratas“ (Le cercle rouge, 1970). „Samurajus“ be abejonės yra pats įtakingiausias ir labiausiai žinomas Melville’io filmas. Tai yra absoliutaus stiliaus kontrolės pavyzdys. Pats režisierius dažnai sakydavo, kad jo tikslas nėra atkurti realybės, tačiau sukurti tam tikrą sapną – „aš judu tarp realybės ir fantazijos žiūrovui to net nepastebint“. Ir nors tai taip pat yra senesnio amerikietiško noir filmo įkvėptas kūrinys, Melvillis jį sugeba padaryti absoliučiai unikaliu. Svarbu ne ką kopijuoji, o kaip. Čia susipina modernistinė forma, išgryninta iki esminių smulkmenų, prancūzų egzistencializmas, rytų filosofija, truputis siurrealizmo ir Melville’io esminė tema – kodas, kuriuo remdamasis žmogus eina per gyvenimą. Šis filmas padarė įtaką ir tiesiogiai įkvėpė tokius režisierius kaip Johnas Woo, Jimas Jarmushas, Michaelas Mannas, Martinas Scorsese, Edgaras Wrightas, Quentinas Tarantino ir begalę kitų mūsų laikų režisierių.

„Raudonasis ratas“ (Le cercle rouge, 1970) yra, tikriausiai, pats tipiškiausias jau susiformavusio režisieriaus stiliaus pavyzdys. Ta nepaprastai plona riba tarp policijos ir nusikaltėlių čia beveik išnyksta. Tai ilgas ir labai struktūrizuotas procedūrinis trileris. Visuose Melville’io filmuose įtampa yra kuriama ne jos išliejimu, bet atvirkščiai. Jis vis užlaiko katarsio tašką, taip procedūrą paversdamas įtampos šaltiniu. To meto prancūzų režisieriai sugebėdavo paversti net pačias nuobodžiausias scenas trilerio šaltiniais – „Rififi“ (Jules Dassin, 1955) plėšikai pusvalandį tyloje rakiną seifą, „Skylėje“ („Le Trou“, Jacques Becker, 1960) kelias minutes daužoma betono siena tampa beveik personažu, o mes negalime atitraukti akių. Taip ir Melville’io filmuose pasirengimas kažkam yra daug svarbesnis nei pats veiksmas. Gerų dalykų reikia išlaukti.

Tačiau pačiu svarbiausiu jo filmu šiandien daugelis laiko „Šešėlių armija“ (L’Armee des ombres, 1969). Tai pats asmeniškiausias režisieriaus kūrinys pasakojantis apie pogrindžio kovotojus 194 –1943 metais. Melville’io biografija padaro jį unikaliu kino istorijoje. Sakoma, kad sukurti filmą apie karą yra nepaprastai sunku, kadangi karas pats iš savęs yra pilnas įtampos ir veiksmo, tad jo siaubas tiesiog pasimeta tarp šių kino mėgstamų elementų. Remdamasis žymia to meto knyga ir savo prisiminimais, Melville’is kuria psichologinį to meto kovotojų paveikslą. Čia nėra absoliučiai jokio partizanų romantizavimo, jokių didelių pergalių. Tai nėra filmas apie pergales, tai yra filmas apie kainą, kurią tu turi sumokėti už žinojimą, jog darai teisingą dalyką. Kinas šį karo elementą dažnai labai noriai pamiršta ar užmaskuoja didžiulėmis scenomis, nenorėdamas žiūrovo pastatyti į nekomfortišką poziciją. „Šešėlių armijoje“ personažai kiekviename kadre turi atlikti sielą žudančius veiksmus ir kažkaip išlikti žmonėmis. Šis filmas yra priešnuodis popieriniam patriotizmui ir propagandai, o jo aktualumas šiandien yra toks pat didelis, kaip ir prieš 50 metų.

Kartais atrodo, kad visi Melville’io personažai tiesiog ieško būdo numirti. Dažniausiai jiems tai pasiseka. Tik ta mirtis Melville’io filmuose yra kitokia. Pagal jį, žmogus miršta tada, kai pamiršta savo garbės kodą – išduoda draugą, išduoda šalį, išduoda save. Jo kino pasaulyje personažai ieško principų, dėl kurių galėtų numirti. O kai juos turi, tai ir ta mirtis neatrodo tokia baisi – galbūt net laiminga pabaiga?

Autorius: J. D. (24/24 – Gyvenimas kinu)