M. Čepulio nuotrauka
Biologas, gamtos fotografas ir laidų vedėjas Marius Čepulis aktyviai važinėja po mokyklas ir bendrauja su moksleiviais apie biologinę įvairovę, gyvūnų gerovę ir Lietuvos gamtą, tačiau pripažįsta, kad kirstukai – dar mažai vaikams žinomas gyvūnas. „Ir šiandien buvau keliose mokyklose, tai tik vienas kitas vaikas žino, kad iš viso egzistuoja kirstukas“, – pasakoja gamtos mylėtojas, pridėdamas, kad dažniausiai vaikams kirstukai panašūs į kurmius arba peles.
Greiti, nuolatos valgantys, beveik nemiegantys, smirdantys, o žiemą net susimažinantys kaukolę ir smegenis – tai tik keli faktai apie kirstukus, tiesa, dar ir suaugusiems ne visai pažinius gyvūnus. Lietuvoje dažniausiai aptinkamos trys kirstukų rūšys: paprastasis, mažasis ir vandeninis kirstukai, mokslininkai pastaraisiais metais Lietuvoje aptiko ir retų rūšių, pavyzdžiui, taiginį ir baltadantį kirstukus. Būtent su kirstukų pasauliu supažindins ir spalio 16 dieną kino teatrus pasieksiantis animacinis filmas visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“, tad šia proga apie kirstukų gyvenimą daugiau pasakoja Marius Čepulis.
Kirstukai kartkartėmis išnyra mūsų gyvenimuose: tai kokia katė atsineša „laimikį“, tai kas prabėga greitomis pro kojas. Atrodo, kad aplinkui jų šmirinėja galybė, bet kodėl tiek mažai žinome apie juos pačius?
Todėl, kad jie yra maži, todėl, kad jie nesirodo, todėl, kad palaiko slaptą gyvenimo būdą. Jie nėra naktiniai padarai, jie iš viso negali miegoti ilgai, nes turi visą laiką ėsti. Valandą-dvi nepavalgo, ir jiems galas. Taigi, jie turi visą laiką ieškoti maisto, o kadangi yra mažiukai, laksto pievose, žolėse, tai mes jų ir nematome. Dažniausiai matome jų lavonėlius. Kodėl būtent juos? Todėl, kad jų lavonai dažniausiai yra nevalgomi – kirstukai turi muskusines liaukas, kurios ir dirgina, ir skleidžia nemalonų kvapą, ir šiaip nepatinka niekam. Koks gandras, paukštis, pasigavęs kirstuką, jį praris, bet katė, lapė arba šuo papjaus tą kirstuką ir paliks, nes jisai jam nevalgomas. O kodėl rūsiuose randame kirstukų lavonėlių? Vėlgi: kirstukas, jei viską suėdė (visus vorus ir pan.), nebeturi, ką valgyti, taip jis ir miršta. Nes kirstukams reikia labai labai daug energijos. Jeigu „Kirstukų miško pranašystėje“ kirstukai veiks daugiau negu vieną valandą nevalgydami, jie visi nudvės.
Jie tame filme beveik nevalgo, tiesiog keliauja, bando išgelbėti mišką ir vis įsivelia į naujus nuotykius.
Jie turėtų ėsti nuolatos, praktiškai turėtų čiaumoti nuo ryto iki vakaro (juokiasi). Per dieną jie suvalgo nuo dviejų iki trijų kartų daugiau, negu patys sveria.
O taip yra dėl ko? Labai greitos medžiagų apykaitos?
Visiškai teisingai: kirstukai šiaip mažiukai gyvūnėliai, o jų medžiagų apykaita milžiniška, jų širdys plaka tūkstantį kartų per minutę. Yra toks etruskinis kirstukas – ne Lietuvoje – jo širdis plaka pusantro tūkstančio kartų per minutę. Todėl jiems reikia labai daug energijos ir jie turi ėsti nuolatos. Tad jie visą laiką ir ėda. Apskritai, jų gyvenimo esmė yra ėsti be sustojimo ir daugintis.
Su filmo komanda pastebėjome, kad ne itin daug ir nuotraukų su kirstukais yra, o ką jau kalbėti apie kokybišką videomedžiagą. Jų tiesiog neįmanoma pagauti?
Taip, aš esu kelias nuotraukas pasidaręs su kirstuku, bet tik todėl, kad jį radau kažkur įkritusį, jis dar nebuvo spėjęs nudvėsti, aš jam daviau slieką, pasidėjau ir nufotografavau. Iš tikrųjų, šiaip lakstantį pievoje jį rasti nėra šansų, pamatyti – galbūt. Esu daugybę kartų regėjęs, kaip perbėga kelią, kaip šmirinėja pievoje, bet nufotografuoti – jokių galimybių.
Mes kalbame apie sausumos kirstukus, bet yra ir vandeninių kirstukų. Girdėjau, kad jų seilės yra nuodingos.
Visiškai teisingai – kaip ir kurmio. Kadangi kirstukai minta šiek tiek didesniu grobiu, daugiausiai gaudo žuvis, šaltakraujus gyvūnus, reikia greičiau juos pribaigti. Taigi jų seilėse yra medžiagų, kurios padeda truputėlį apmarinti tą grobį, padaryti mažiau judrų. Vandeninis kirstukas minta palei vandenį, laksto palei visokius telkinius, plaukioja vandenyje, ten gali pasigauti žuvytę, kokią nedidelę varlę, gaudo žuvies mailių – todėl jam reikia, kad auka nesikankintų ilgai. Kurmis taip daro, vandeniniai kirstukai irgi.
O ką šiaip valgo kirstukai? Grūdais jų nepasotinsime?
Kartais lesyklose saulėgrąžomis maitinasi, bet pagrindinis jų maistas – vabzdžiai. Kirstukai yra vabzdžiaėdžiams priklausantys gyvūnai, tad ėda visokius vabzdžius, pačius įvairiausius, kokius tik randa. Sliekus labai mėgsta, moliuskus, sraigę susiranda. Netgi peliukų lizdą suradęs paprastasis kirstukas suris visus peliukus (ar kiek pajėgs suryti). Kirstukai valgo viską, kas gyva, juda ir yra mažesnis už juos pačius. Vandeninių kirstukų maistas yra vandens ar prie vandens esantys gyviai, bet, aišku, jie ir sraigėmis, ir sliekais irgi gali misti.
Ar vandeniniai kirstukai tokie pat nerimstantys, kaip ir sausumos?
Taip, jie lygiai tokie pat, nelabai kuo skiriasi. Jie visąlaik turi ieškoti maisto, negali užmigti žiemos miegu, o kad išgyventų žiemą, jie dar turi tokią keistą savybę, lenkų zoologo Augusto Dehnelio vardu pavadintą: sumažina savo kūno paviršiaus plotą tam, kad reikėtų mažiau energijos jam šildyti. Tai jie sumažina savo kaukolės ir smegenų tūrį iki penktadalio, ir žiemą jie būna kvailesni, o vasarą – protingesni (juokiasi).
Kaip atskirti kirstukus? Regis, jie panašūs į smiltpeliukus, ar ne?
Kai vaikams mokyklose rodau kirstuką ir pasakoju apie jį, tai moksleiviai sako: kurmis. Aišku, ilgesnė nosytė, kad jis galėtų pasigauti tą grobį. Gal ir primena pelę kažkiek, bet tai yra vabzdžiaėdis gyvūnėlis, ne graužikas. Jis turi daug dantų, pilną komplektą, jam gi reikia daug ėsti.
Bet jeigu, pavyzdžiui, sakot „ne pelė“, kaip tuomet atskirti? Ar yra daugiau skiriamųjų bruožų?
Visų pirma, skiriasi kailio spalva: pas mus juodų pelių nėra, o kirstukai visi yra tamsūs. Šviesus pilvelis, bet tamsi nugara, juoda. Snukutis visiškai ne pelės, uodega kažkiek apžėlusi plaukais, bet irgi nevisiškai tokia, kaip pelės. Įsižiūrėję tikrai pamatysit: pelės veidelis yra, pasakysiu labai negamtiškai, malonus žiūrėti. Kai žiūri į pelę, matai tokį gražų snukutį, o kirstuko snukutis visiškai kitoks, pailgas. Kita vertus, iš arti nelabai kas turi galimybę įsižiūrėti, dažniausiai pamato kažką bėgantį, bet jeigu tamsus, mažas, laksto, tai greičiausiai bus kirstukas, nes tamsių pelių mes neturim.
Kirstukai, kaip ir šikšnosparniai, geba naudotis echolokacija, tiesa?
Taip, jie gali naudotis echolokacija, nors tai nėra jų pagrindinis jutimo būdas. Jie turi vibrises ir labai gerą uoslę: kaip kokie šunys visą laiką šniukštinėja ir uodžia. Lytėjimas ir uoslė jų pagrindiniai jutimo organai, bet kartais panaudoja ir echolokaciją, kai leidžia garsą ir paskui klauso jo aido.
Ar yra kas nors žinoma apie jų šeimyninį gyvenimą?
Iš tikrųjų, apie tai labai mažai kas žinoma: randamas koks kirstuko lizdas, tiek ir žinių. Netyčia, kur nors ariant laukus arba pjaunant pievą, bet daugiau nieko ir nežinom apie juos. Nežinom ir dėl to, kad kirstukų neįmanoma užauginti ir neįmanoma laikyti – jie iš karto nudvesia. Gal pasaulyje ir yra koks zoologijos sodas, kuris juos laikytų, bet aš apie tokį dar nesu girdėjęs. O ir vaikai labai mažai apie juos žino. Važinėju po labai daug mokyklų, ir šiandien buvau keliose, tai tik vienas kitas vaikas žino, kad iš viso egzistuoja kirstukas. Rodau vaikams vaizdo medžiagą su lakstančiais kirstukais (aš žiemą sėdėjau slėptuvėje, jie ieškojo maisto ir lakstė aplink mane), iš visų tūkstančių mokinių, kiek teko aplankyti, tik kokie dvidešimt vaikų žinojo kirstukus.
Ir pabaigai – kai ruošiausi pokalbiui, pasirengiau klausimą: ką daryti, sutikus kirstuką? Bet nieko per daug ir nespėsi padaryti, jis greičiausiai tiesiog pabėgs iš akių?
Bandyti spėti išsitraukti fotoaparatą (juokiasi).
Ačiū už pokalbį!
Į pažintį su slaptu kirstukų pasauliu kviečia lietuvių ir lenkų animacinė nuotykių komedija visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“, Lietuvos kino teatrus pasieksianti jau spalio 16 dieną.
Filmo sukūrimą parėmė Lietuvos kino centras, informaciniai partneriai – „15min“ ir „Žmonės“, edukacinis partneris – Lietuvos zoologijos sodas, Valstybinių miškų urėdija, partneris – „Mamos žurnalas“. Vertybiniai partneriai: Lietuvos gamtos fondas, Valstybinė miškų tarnyba.
Filmo anonsą pamatyti galite čia: