fbpx
Filmų apžvalgos

„Žiemos pasaka“: neišnaudota likimo istorija

Kadras iš filmo „Žiemos pasaka“  „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Žiemos pasaka“
„ACME Film“ archyvas

Japoniška kultūra persismelkusi mitologinio tikėjimo, jog kiekvienam žmogui skirtas stebuklas, kuris bus panaudotas sunkią akimirką (tik žmogus niekada negalės žinoti, ar tą stebuklą dar turi „atsargoje“, ar jau panaudojo). Panašia idėja remiamasi ir filme „Žiemos Pasaka“ (Winter‘s Tale, 2014) – jame veikėjai taip pat turi savo „stebuklus“, kuriais gali pagelbėti kitiems, ir nežino, kokiu metu tai nutiks, nebent intuityviai nujaučia, ar bando atsekti likimo siųstus ženklus.

Likimo idėjos filme atskleidžiamos esant tokiai situacijai: vagis Peteris Lake‘as (Colin Farrell) įsimyli mirtinai sergančią merginą (Jessica Brown Findlay), tačiau apie visą tai sužino (ir tuo pasipiktina) mafijos bosas (Russell Crowe). Veiksmas vyksta Niujorke, laikas apglėbia šimtmetį (XX a. pradžia bei dabartinis laikotarpis), o šalia viso to dar atsiranda skraidantis arklys bei kiti panašūs magiški dalykėliai, kurie ir turėtų būti būdingi pasakoms.

Tačiau čia iškyla problema – filmas blaškosi nuo vieno žanro prie kito: vienu metu atrodo lyg įprastinė pasaka, kitu – jau drama. Nei vienas iš žanrų neišplėtotas pakankamai, todėl susiliedami į miksą, jie abu pradeda erzinti. Kaip pasakai – per daug skaudžių niuansų ir neišnaudotų įtampą mažinančių šypsnio momentų (tiesa, poroje scenų tai pavyksta padaryti, tačiau iškyla klausimas – ar tikrai vertėjo Liuciferio vaidmenį skirti Willui Smithui, nes tai atrodo savaime juokinga, o ne dėl scenarijaus vingrybių…), kaip dramai – pernelyg dažnai pasirodantys magiški momentai, o kai jie nėra sistemingai išdėlioti, darosi sunku įsijausti į vykstančius stebuklus. Be to, kokiai auditorijai yra skirtas filmas irgi nėra aišku – iš pradžių filmas atrodo tinkamas vaikams. Šiek tiek naivumo, kruopelė moralo. Vėliau gi siužetas paaštrėja ir pasidaro suprantama, kodėl kūrinys paženklintas N-13, bet kam tuomet reikėjo mažinti suvokimo galimybių kartelę iš pat pradžių? Juostos tikslas lieka miglotas.

Kadras iš filmo „Žiemos pasaka“  „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Žiemos pasaka“
„ACME Film“ archyvas

Kas žavu ir gali papirkti žiūrovą – tai puikių aktorių komanda. Skambūs vardai (jau minėti Colinas Farrellas ar Russelas Crowe bei Jennifer Connelly) nenuvilia, aktoriai įtikina. Ypač puikiai pasirodo pagrindinio veikėjo vaidmenį atliekantis Colinas Farrellas, kuris natūraliai atrodo „gerietis“, turintis pasiutimo gyslelę. Bet talentingi aktoriai neišgelbsti prastokai išplėtotų veikėjų charakterių. Visi arba neapsakomai teigiami, arba visapusiškai neigiami. Ir ne šiaip neigiami, bet iš prigimties blogi. Russello Crowe vaidinamas demonas (taip, paaiškėja, kad tai ne tik mafijos bosas) neapkenčia Peterio Lake‘o ir trokšta jį nužudyti, nors anksčiau globojo kaip sūnų. Kodėl? To paklausia netgi vienas iš demono pakalikų, o jam atsakoma – neklausinėk, tau nereikia žinoti. Lyg ir spjūvis žiūrovui…

O jiems, žiūrovams, ne tik šitaip piktai atkertama, bet ir jais visiškai nepasitikima. Neaiškindamas kai kurių siužeto detalių, visą kitą filmas iškloja nepalikdamas vietos apmąstymams. Pusė ištariamų frazių skamba labai nuvalkiotai, be to, šios pop psichologinės idėjos dažnai pabrėžiamos užkadriniu raminančio balso tonu. Kalbos apie tapsmą žvaigžde ir mintis, jog „visi mes kažkaip susiję“, verčia vartyti akis. Be abejo, idėjos gražios ir jos turėtų užpildyti romantinę pasaką, tačiau režisieriui pritrūksta subtilumo. Jo stoka regima ir kai kūrėjas bando scenarijaus trūkumus (ar loginius trūkumus, net ir pasakai dera turėti savą logiką) kompensuoti stipriu emociniu krūviu. Reikiamu metu užgrojanti didinga muzika, graudūs susitikimai, skaudžios nelaimės – visa tai bloškiama į žiūrovą ir, tikėtina, ne vienas norės nubraukti ašarą. Manipuliavimas emocijomis iš pirmo žvilgsnio leidžia apsigauti ir nejučia bando priversti užtarti filmą: kaip galima jį pavadinti blogu, jeigu vyksta tokios jausmingos dramos. Galbūt itin jausmingiems filmų žiūrovams tai patiks.

Kaip bebūtų, „Žiemos pasaka“ yra pakankamai patrauklus filmas akiai, tačiau nepaliekantis klausimų ir be galo „išmėtytas“ ir neaiškus. Geriausiu atveju, negalvojant apie akivaizdžius trūkumus, dvi valandos bus praleistos įsijautus į pasakišką romantinę istoriją, tačiau po peržiūros, bus aišku, kad tai tėra sezoninis filmas masėms pritraukti.

Filmo „Žiemos pasaka“ anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.